Žemės ūkis

Pakeisti kalbą
Puslapis Paskutinį kartą keista 2019-05-14
5 min read
Žemės ūkio sektorius yra vienas iš sektorių, kuriame žemė naudojama labiausiai Europoje, ir būtent tai formuoja kaimo vietovių kraštovaizdį. Jame vykdoma veikla tiesiogiai ir netiesiogiai veikia aplinką, o jis pats yra priklausomas nuo gamtos išteklių.

_DGP5161_2.jpg

More photos

Žemės ūkio paskirties žemė yra labai svarbus veiksnys formuojantis ES žemės naudojimo modelius. Pievos ir pasėliai kartu sudaro 39 proc. Europos žemės ploto (EAA, 2017a). Žemės ūkio sektoriuje sunaudojama labai daug gamtos išteklių, o šio sektoriaus ryšyss su aplinka yra sudėtingas (EBPO, 2017 m.). Iš toliau pateiktų duomenų galima matyti ES žemės ūkio sektoriaus veiklos rezultatus ir poveikį:

  • 2015 m. maždaug 94 proc. Europoje išmetamo amoniako kiekio susidarė dėl žemės ūkio veiklos, visų pirma dėl tokios veiklos kaip mėšlo saugojimas, srutų skleidimas ir neorganinių azoto trąšų naudojimas.
  • Žemės ūkio reikmėms nusausintame durpingame dirvožemyje per metus išmetama 100,5 metrinių tonų CO2, o miškininkystės sektoriuje šis skaičius siekia 67,6 metrinių tonų CO2. Nusausintame dirvožemyje iš viso išmetama 173 metrinės tonos CO2, todėl ES yra antra pagal didžiausią durpynuose išmetamų CO2  kiekį (po Indonezijos) (Berge et al., 2017 m.).

  • Dėl žemės ūkyje naudojamo drėkinimo jaučiamas didžiulis poveikis atsinaujinantiems vandens ištekliams. Priklausomai nuo sezono, šiame sektoriuje suvartojama daugiau nei 50 proc. Europoje sunaudojamo vandens.
  • Žemės ūkis yra vienas iš pagrindinių nitratų paviršiniame ir gruntiniame vandenyje šaltinių. Kai kuriuose Europos regionuose, ypač tuose, kuriuose vykdoma intensyvi žemės ūkis veikla, nitratų koncentracija vis dar yra per didelė.
  • Maždaug  9 proc. žemės ūkio paskirties žemės priskiriama „Natura 2000“, visą ES apimančiam saugomų gamtos teritorijų tinklui.

  • 2015 m. duomenimis žemės ūkio sektoriuje pagaminta 25 mln. tonų naftos ekvivalento (12,3 proc.) atsinaujinančios energijos gamybai, t. y. 15 proc. daugiau nei 2013 m. (Žemės ūkio ir kaimo plėtros GD, 2017 m.).
  • Žemės ūkis yra neatsiejama maisto sistemų dalis, o ES gaminamų maisto produktų asortimentas įvairus.
  • ES iš esmės savarankiškai apsirūpina pagrindiniais žemės ūkio produktais. Ji taip pat yra didžiausia maisto produktų, įskaitant perdirbtą maistą, eksportuotoja (EK, 2016a).

 

Europos žemės ūkis susiduria su dviem pagrindiniais iššūkiais – klimato kaita (EAA, 2017c) ir žemės užėmimu, t. y. žemės pertvarkymu į, pavyzdžiui, gyvenvietes ir infrastruktūrą (EAA, 2017a). Klimato kaita sukelia ekstremalias oro sąlygas, todėl reikia atitinkamai pritaikyti pasėlių rūšis (daugiau informacijos apie prisitaikymą prie klimato kaitos ieškokite su šia sritimi susijusiuose EAA dokumentuose arba „Climate-ADAPT“ platformoje), todėl šioje srityje būtinas įžvalgus rizikos valdymas. Dėl žemės užėmimo daugelyje regionų mažėja žemės ūkio paskirties žemės.

Svarbiausios tendencijos

Nepaisant to, jog žemės ūkio sektoriaus plėtrai įtaką turi daugelis veiksnių ir regioninių šio sektoriaus skirtumų, galima pastebėti keletą svarbiausių Europos lygmens tendencijų. Žemės ūkiui skirta visos žemės ploto dalis mažėja, o šiam sektoriui poveikį daro žemės užėmimas, t. y. jos virtimas dirbtine žeme. Nepaisant to, ūkių skaičius mažėja, o vidutinis ūkio dydis auga.

Dėl visų trijų veiksnių – žemės užėmimo, veiklos intensyvinimo ir ekstensyvinimo – netenkama didelės gamtinės vertės dirbamos žemės ir mažėja agrarinio kraštovaizdžio paukščių populiacija.

Pastaraisiais metais žemės ūkio sektoriui vis dažniau įtakos turi ekstremalios oro sąlygos. Dėl klimato kaitos kilę krušos, gausūs krituliai, potvyniai ir sausros lėmė tai, kad sumažėjo derlius (EAA, 2017c).

Politinės aplinkybės

Žemės ūkio sektoriaus plėtrai didelę įtaką daro bendroji ES žemės ūkio politika (BŽŪP) (žr., Köster, 2010 m.). Nuo pat jos sukūrimo 20-ojo amžiaus viduryje, ES žemės ūkio politika pasižymėjo stipriu ekonominiu aspektu. Tačiau per pastaruosius 50 metų pasikeitė suteiktų subsidijų pobūdis ir buvo pereita nuo į sektorių orientuotos politikos prie labiau integruotos kaimo plėtros politikos su struktūrinėmis ir agrarinės aplinkosaugos priemonėmis. Šiuo metu BŽŪP remiasi dviem pagrindiniais ramsčiais: 1 ramstis, pagal kurį mokamos tiesioginės išmokos ūkininkams ir finansuojamos rinkos intervencijos priemonės, ir 2 ramstis, pagal kurį remiamos kaimo plėtros programos.

2010–2014 m. laikotarpiu vidutinė žemės ūkio gamybos veiksnių pajamoms[1]tenkanti ES subsidijų dalis sudarė daugiau nei 35 proc., o tiesioginių išmokų ūkininkams dalis sudarė 28 proc. Šių skaičių intervalas buvo nuo daugiau kaip 90 proc. (visų subsidijų) ir maždaug 45 proc. (tiesioginių išmokų) Slovakijoje iki maždaug 15 proc. ir 12 proc. Nyderlanduose (Europos Parlamento tyrimų tarnyba (EPRS), 2017 m.). Europos Komisijos teisės akto pasiūlymas dėl BŽŪP po 2020 m. buvo paskelbtas 2018 m. birželio mėn. Juo siekiama didesnio orientavimosi į veiklos rezultatus, kiek tai susiję su indėliu į aplinkos apsaugos ir klimato srities tikslus ir užmojus.

Žemės ūkio gamyba grindžiama ir kitomis ES ir tarptautinės politikos sritimis, o kai kurie iš teisės aktų, pvz., Nitratų direktyva ir Vandens pagrindų direktyva, jau įtraukti į BŽŪP struktūrą. Be to, dėl energetikos ir klimato politikos per pastarąjį dešimtmetį padidėjo energetinių augalų auginimas (EBPO/FAO, 2017 m.).

Be to, šis sektorius atlieka svarbų vaidmenį siekiant ES biologinės įvairovės strategijos ir JT darnaus vystymosi tikslų (DVT).

Europos aplinkos agentūros (EAA) veikla

EAA bendradarbiauja su kitomis ES organizacijomis, pavyzdžiui, rengiant bendrą agrarinės aplinkosaugos rodiklių (angl. agri-environmental indicators, AEI) rinkinį. EAA duomenys naudojami vykdant BŽŪP stebėseną ir vertinimą, pavyzdžiui, rengiant tam tikrus konteksto rodiklius. Būdama suinteresuotas „Copernicus“ žemės paviršiaus stebėsenos paslaugos subjektas, EAA tiria galimybes, kaip plačiau panaudoti „Copernicus“ duomenis agrarinės aplinkosaugos vertinimams. Ji taip pat stengiasi patenkinti žemės ūkio sektoriaus poreikius, susijusius su Žemės stebėjimo duomenimis ir produktais, pvz., skirtais taikyti tiksliojo ūkininkavimo technologijose.

Be glaudaus bendradarbiavimo su kitomis ES organizacijomis, EAA dirba su nacionaliniais informacijos centrais aplinkos ir žemės ūkio srityse. Šie centrai yra neatsiejama EAA Europos aplinkos informacijos ir stebėjimo tinklo (Europos aplinkos informacijos ir stebėjimo tinklas (angl. EIONET)), kuriame dalyvauja 39 EAA šalys, dalis. EAA užtikrina sinergiją su kitų organizacijų, kaip antai Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija (EBPO) ir Jungtinių Tautų maisto ir žemės ūkio organizacija (FAO) vykdoma veikla.  EAA taip pat bendradarbiauja su mokslinių tyrimų bendruomene ir ekspertų grupėmis, pavyzdžiui, su projektų grupėmis, remiamomis pagal iniciatyvą „Horizontas 2020“.

 

Naujausi leidiniai

Naujausioje EAA ataskaitoje „Ekologiškas požiūris į maistą“ (angl.Food in a green light) aptariama maisto gamyba ir jo vartojimas, atsižvelgiant į maisto tiekimo sistemą.

 



[1] Žemės ūkio gamybos veiksnių pajamos – tai su visais gamybos veiksniais (žemė, kapitalas, darbas) susijęs užmokestis, neatsižvelgiant į tai, ar jie priklauso valdai, ar ne. Tai bendra žemės ūkio valdos, kuri užsiima gamybine veikla, sukurta vertė, apibrėžiama kaip gamybos vertė atėmus kintamas sąnaudas, nusidėvėjimą ir gamybos mokesčius, ir pridėjus gamybos subsidijas. (Pagal Žemės ūkio ir kaimo plėtros GD duomenis, 2017 m.)

Susijusi informacija

Naujienos ir straipsniai

Susiję duomenys

Susijusių duomenų vaizdinis pateikimas

Susiję rodikliai

Use of freshwater resources Despite renewable water is abundant in Europe, signals from long-term climate and hydrological assessments, including on population dynamics, indicate that there was 24% decrease in renewable water resources per capita across Europe between 1960 and 2010, particularly in southern Europe. The densely populated river basinsin different parts of Europe, which correspond to 11 % of the total area of Europe, continue to be hotspots for water stress conditions, and, in the summer of 2014, there were 86 million inhabitants in these areas. Around 40 % of the inhabitants in the Mediterranean region lived under water stress conditions in the summer of 2014. Groundwater resources and rivers continue to be affected by overexploitation in many parts of Europe, especially in the western and eastern European basins. A positive development is that water abstraction decreased by around 7 % between 2002 and 2014. Agriculture is still the main pressure on renewable water resources. In the spring of 2014, this sector used 66 % of the total water used in Europe. Around 80 % of total water abstraction for agriculture occurred in the Mediterranean region.  The total irrigated area in southern Europe increased by 12 % between 2002 and 2014, but the total harvested agricultural production decreased by 36 % in the same period in this region. On average, water supply for households per capita is around 102 L/person per day in Europe, which means that there is 'no water stress'. However, water scarcity conditions created by population growth and urbanisation, including tourism, have particularly affected small Mediterranean islands and highly populated areas in recent years. Because of the huge volumes of water abstracted for hydropower and cooling, the hydromorphology and natural hydrological regimes of rivers and lakes continue to be altered. The targets set in the water scarcity roadmap, as well as the key objectives of the Seventh Environment Action Programme in the context of water quantity, were not achieved in Europe for the years 2002–2014.

Susiję leidiniai

Taip pat žr.

Geographic coverage

Dokumento veiksmai
Prenumeratos
Registruotis jei norite gauti mūsų ataskaitas (spausdintines ir (arba) elektronines) ir kas ketvirtį leidžiamą e. naujienlaiškį.
Follow us