Ar kažką už mūsų planetos, tik esant būtinybei atsispausdinti šį puslapį. Net nedidelis veiksmas gali padaryti didžiulį skirtumą, kai milijonai žmonių tai padaryti!
Article
2011 m. gegužės mėnesį į bendrovės „Apple“ parduotuvę Penktojoje aveniu Niujorke plūdo minios žmonių iš viso pasaulio nusipirkti naujausio „Apple“ gaminio „iPad2“. Visi tą dieną atvežti gaminiai parduoti per kelias valandas. Penktosios aveniu parduotuvė buvo viena iš laimingųjų. Daugelis „Apple“ parduotuvių visame pasaulyje galėjo tik priimti užsakymus ir pristatyti prekes po kelių savaičių.
Vėluota ne dėl ydingo veiklos planavimo ar ypač sėkmingos rinkodaros kampanijos. Jį sukėlė nelaimės kitoje planetos pusėje. Penki pagrindiniai „iPad2“ komponentai buvo gaminami Japonijoje, kuri 2011 m. kovo 11 d. patyrė žemės drebėjimą. Kai kurių komponentų gamyba nesunkiai perkelta į Pietų Korėją arba Jungtines Valstijas, bet skaitmeninio kompaso – ne. Vieno pagrindinių gamintojų gamykla buvo 20 kilometrų nuo Fukušimos reaktorių, ir jis buvo priverstas ją uždaryti.
Mūsų susietajame pasaulyje daugelio elektroninių prietaisų kelias prasideda kasykloje, kuri paprastai yra besivystančioje šalyje, ir gaminio projektavimo centre, dažniausiai esančiame išsivysčiusioje šalyje. Šiandien nešiojamųjų kompiuterių, mobiliųjų telefonų, automobilių ir skaitmeninių fotoaparatų gamybai reikia retųjų žemės metalų, tokių kaip neodimas, lantanas ir ceris. Nors daugelio šalių ištekliai neišeikvoti, gavyba yra brangi, kai kuriais atvejais toksiška ir radioaktyvi.
Išgautosios medžiagos paprastai gabenamos į perdirbimo vietą, kur iš jų gaminami įvairūs gaminio komponentai, kurie išsiunčiami į kitas vietas, kur vyksta surinkimas. Tuo metu, kai perkame savo prietaisą, įvairūs jo komponentai jau būna apkeliavę visą pasaulį ir kiekviename savo kelionės etape palikę savo pėdsaką aplinkoje.
Tas pats procesas vyksta ir su maistu ant mūsų stalų, baldais mūsų svetainėse ir kuru mūsų automobiliuose. Dauguma žaliavų ir išteklių išgaunami, perdirbami į vartojimo gaminį ar paslaugą ir gabenami į mūsų namus, daugiausia mieste. Pavyzdžiui, gėlo vandens tiekimas Europos namų ūkiams reiškia ne tik naudojamo vandens kiekio išgavimą iš vandens telkinio. Norint paruošti vandenį vartoti, reikia infrastruktūros ir energijos jam transportuoti, saugoti, apdoroti ir pašildyti. „Panaudojus“ prireikia dar daugiau infrastruktūros ir energijos jam pašalinti.
Puodeliui kavos pagaminti Nyderlanduose reikia apie 140 litrų vandens. Didžioji dalis to kiekio reikalinga kavamedžiui užauginti. Dar labiau stulbinantis faktas: vienam kilogramui jautienos pagaminti vidutiniškai reikia 15 400 litrų vandens.
Šaltinis: Vandens pėdsakų tinklas
Kai kuris mūsų vartojimo lygio ir metodų poveikis aplinkai iš pradžių nėra matomas. Gaminant elektros energiją, skirtą mobiliųjų telefonų baterijoms įkrauti ir mūsų maistui užšaldyti, į atmosferą išmetamas anglies dioksidas, o tai skatina klimato kaitą. Transporto ir pramonės įrenginiai į orą išleidžia teršalus, pavyzdžiui, sieros oksidus ir azoto oksidus, kurie yra kenksmingi žmogaus sveikatai.
Milijonai žmonių, vasarą vykstančių į pietus, – tai papildoma našta atostogų regionams. Be šiltnamio efektą sukeliančių dujų išlakų, atsirandančių kelionės metu, jų apgyvendinimo poreikis didina statybų sektoriaus sueikvojamų medžiagų ir energijos kiekį. Sezono metu padidėjus vietos gyventojų skaičiui reikia išgauti daugiau vandens higienos ir laisvalaikio reikmėms per sausuosius vasaros mėnesius. Tai taip pat reiškia, kad reikia išvalyti daugiau nuotekų, atgabenti daugiau maisto į šias teritorijas bei sutvarkyti daugiau atliekų.
Nors negalime tiksliai nustatyti, kokį poveikį darome aplinkai, viena aišku – negalime tęsti išteklių gavybos tokiais kiekiais ir tokiais būdais, kokiais ji vykdoma dabar. Gyvybiškai svarbūs ištekliai, pavyzdžiui, ariamosios žemės ir vandens, yra riboti. Tai, kas dažnai prasideda kaip vietos problema, – vandens stygius, miškų kirtimas ganykloms išplėsti arba teršalų išmetimas iš pramonės įrenginių, – gali lengvai tapti pasauline ir sistemine problema, kuri turi poveikį mums visiems.
Vienas iš išteklių sunaudojimo rodiklių yra Pasaulinio pėdsakų tinklo apibrėžtas ekologinis pėdsakas. Jis padeda įvertinti šalies sąnaudas pagal pasaulinį žemės naudojimo lygį, įskaitant netiesioginį žemės naudojimą prekėms gaminti ir anglies dioksido išlakoms absorbuoti. Pagal šią metodiką apskaičiuota, kad 2007 m. vieno žmogaus pėdsakas buvo 2,7 hektaro dydžio.
Tai gerokai viršijo 1,8 hektaro plotą, kuris tektų kiekvienam mūsų, jei vartojimas būtų tvarus ir nekeliantis pavojaus aplinkos gamybiniam pajėgumui (Pasaulinis pėdsakų tinklas, 2012). Išsivysčiusiose šalyse šis skirtumas buvo dar didesnis. EAA šalys suvartojo 4,8 globalaus hektaro vienam gyventojui, nepaisydamos turimo „biologinio gebėjimo atsinaujinti“, siekiančio 2,1 globalaus hektaro žmogui (Pasaulinis pėdsakų tinklas, 2011).
Mūsų noras ir poreikis vartoti gamtinius išteklius – tai tik viena medalio pusė. Vasarnamių statyba Ispanijoje, pomidorų auginimas Nyderlanduose, atostogos Tailande taip pat reiškia darbo vietas, pajamas ir pagaliau pragyvenimo šaltinį bei aukštesnę gyvenimo kokybę statybininkams, ūkininkams ir kelionių agentams. Daugeliui žmonių visame pasaulyje didesnės pajamos reiškia galimybę patenkinti pagrindinius poreikius. Tačiau apibrėžti, kas yra „poreikis“, nėra paprasta, kadangi jis suprantamas labai įvairiai, priklausomai nuo kultūrinės sampratos ir pajamų lygio.
Tiems, kurie dirba retųjų žemės mineralų kasyklose Vidinėje Mongolijoje, Kinijoje, mineralų gavyba suteikia galimybę aprūpinti šeimą maistu ir suteikti išsilavinimą vaikams. Gamyklų darbininkams Japonijoje tai gali reikšti ne tik maistą ir išsilavinimą, bet ir kelių savaičių atostogas Europoje. Kai kuriems į „Apple“ parduotuvę plūdusiems žmonėms galutinis produktas buvo būtinas profesinis įrankis, kitiems – priemonė pramogai. Pramogos poreikis taip pat yra žmogaus poreikis. Jo poveikis aplinkai priklauso nuo to, kaip šį poreikį tenkiname.
Elektroninių prietaisų, maisto ir vandentiekio vandens kelionė nesibaigia mūsų namuose. Televizoriaus ar vaizdo kameros atsisakome tuomet, kai jie tampa nebemadingi arba nesuderinami su turimu DVD grotuvu. Kai kuriose ES šalyse išmetama maždaug trečdalis nupirkto maisto. O kur dar maistas, kuris išmetamas dar nenupirktas? Kasmet 27 Europos Sąjungos šalyse išmetama 2,7 milijardo tonų atliekų.
Bet kur visos šios atliekos patenka? Trumpai galėtume atsakyti, kad dingsta mums iš akių. Kai kurios iš tikrųjų yra parduodamos – legaliai ar nelegaliai – pasaulio rinkose. Išsamesnis atsakymas daug sudėtingesnis. Tai priklauso nuo to, „kas“ ir „kur“ yra išmetama. Daugiau kaip trečdalį 32 EEE šalyse susidarančių atliekų sudaro statybinės ir griovimo darbų atliekos, glaudžiai susijusios su ekonomikos pakilimu. Ketvirtį sudaro kasybos ir karjerų atliekos. Nors galiausiai visos atliekos atsiranda dėl žmogaus vartojimo, tik mažiau nei dešimtadalis visų atliekų susidaro namų ūkiuose.
Mūsų žinios apie atliekas yra tokios pat neišsamios, kaip ir mūsų turimi duomenys apie vartojimą, tačiau aišku, jog turime dar daug ką nuveikti atliekų tvarkymo srityje. Kiekvienas ES pilietis sunaudoja vidutiniškai 16–17 tonų medžiagų per metus, ir didelė dalis šio kiekio anksčiau ar vėliau virsta atliekomis. Šis kiekis padidėtų iki 40–50 tonų vienam žmogui, jei priskaičiuotume importuojamoms žaliavoms priskirtiną nenaudingą išgautų gamtos išteklių dalį (pvz., kasybos atliekos) ir ekologinį bagažą (bendras gamtinių medžiagų kiekis, kuris suardomas natūralioje aplinkoje).
Teisės aktai, pavyzdžiui, ES direktyvos dėl sąvartynų, netinkamų naudoti automobilių, akumuliatorių, pakuočių ir pakavimo medžiagų, padėjo Europos Sąjungai nukreipti didelę dalį jos komunalinių atliekų, kurios būdavo šalinamos sąvartynuose, į deginimo ir perdirbimo įmones. 2008 m. 46 % ES kietųjų atliekų buvo regeneruota. Likusi dalis nukreipta į deginimo įrenginius (5 %) ar sąvartynus (49 %).
Buitiniuose elektros prietaisuose, kompiuteriuose, apšvietimo įrangoje ir telefonuose yra pavojingų medžiagų, kurios kelia grėsmę aplinkai, bet jų sudėtyje yra ir vertingų metalų. 2005 m. apskaičiuota, kad elektros ir elektronikos įrangoje buvo 450 000 tonų vario ir septynios tonos aukso. Londono metalų biržoje 2011 m. vasario mėn. šie metalai apytikriai būtų verti atitinkamai 2,8 milijardo EUR ir 328 milijonų EUR. Nepaisant ryškių skirtumų tarp Europos šalių, šiuo metu tik maža dalis tokios elektroninės įrangos, kuri išmetama kaip netinkama, yra surenkama ir pakartotinai panaudojama arba perdirbama.
Kaip atliekos šalinami taurieji metalai taip pat vertintini pasauliniu aspektu. Vokietija kasmet per Hamburgą eksportuoja maždaug 100 000 naudotų automobilių už Europos Sąjungos ribų, daugiausia į Afriką ir Artimuosius Rytus. 2005 m. šiuose automobiliuose buvo apie 6,25 tonos platinos grupės metalų. Priešingai nei ES, dauguma šiuos automobilius importuojančių šalių neturi reikiamų teisės aktų ir pajėgumų naudotiems automobiliams išmontuoti ir perdirbti.
Taip patiriamas ekonominis nuostolis ir skatinama gavyba, sukelianti aplinkai, dažniausiai už ES ribų, žalą, kurios būtų galima išvengti.
Geresnis komunalinių atliekų tvarkymas iš esmės naudingas – mūsų atliekos tampa vertingu ištekliumi, išvengiama žalos aplinkai, taip pat ir šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimo, ir mažėja naujų išteklių poreikis.
Imkime, pavyzdžiui, popierių. 2006 m. maždaug 70 % popieriaus iš komunalinių kietųjų atliekų perdirbta, tai sudarė ketvirtadalį visų panaudotų popieriaus gaminių kiekio. Perdirbamo popieriaus kiekio padidinimas iki 90 % leistų patenkinti daugiau kaip trečdalį popieriaus poreikio. Taip sumažėtų naujų išteklių poreikis ir mažiau popieriaus atliekų patektų į sąvartynus ar deginimo įrenginius, taip pat susidarytų mažiau šiltnamio efektą sukeliančių dujų.
Aplinkai kenkia ne pats vartojimas ar gamyba. Aplinką veikia tai, „ką vartojame“, kur ir kiek, ir „kaip gaminame“. Nuo vietinio iki pasaulinio lygio, politikai, verslo įmonės ir pilietinė visuomenė – visi turi dalyvauti kuriant ekologinę ekonomiką.
Technologinės inovacijos gali pasiūlyti daug sprendimų. Švari energija ir švarus transportas turi mažesnį poveikį aplinkai ir gali patenkinti kai kuriuos, nors ir ne visus, mūsų poreikius. Tačiau technologijų nepakanka.
Negalime apsiriboti tik medžiagų perdirbimu ir pakartotiniu panaudojimu, kad naudotume mažiau išteklių. Negalime išvengti išteklių naudojimo, bet galime juos naudoti protingai. Galime rinktis švaresnes alternatyvas, taikyti ekologiškesnius gamybos procesus ir išmokti paversti atliekas ištekliais.
Geresnės strategijos, geresnė infrastruktūra ir papildomos paskatos neabejotinai reikalingos, tačiau tai tik dalis kelio. Galutinis kelionės etapas priklauso nuo vartojimo pasirinkimų. Kad ir kokios būtų mūsų gyvenimo aplinkybės ir amžius, mūsų kasdieniniai sprendimai pirkti tam tikras prekes ir paslaugas galiausiai lemia, ko ir kiek pagaminama. Mažmeninės prekybos atstovai taip pat turi įtakos tam, kas dedama ant lentynų, ir gali skatinti ekologiškų alternatyvų poreikį tiekimo grandinėje.
Susimąstyti stabtelėjus prie prekybos centro lentynų ar šiukšlių dėžės galbūt yra gera pradžia mūsų asmeniniam perėjimui prie ekologiško gyvenimo būdo. Gal galiu sunaudoti vakarykščius likučius, užuot juos išmetęs? Gal galiu pasiskolinti šią mašiną, užuot ją pirkęs? Kur galiu atiduoti perdirbti savo seną mobilųjį telefoną?…
For references, please go to https://www.eea.europa.eu/lt/signalai/signali-2012/straipsniai/nuo-iskasenu-iki-atlieku-ir or scan the QR code.
PDF generated on 2023-03-28 21:39
Engineered by: EAA interneto svetainės komanda
Software updated on 12 March 2023 21:56 from version 23.1.28
Software version: EEA Plone KGS 23.3.11
Dokumento veiksmai
Dalintis su kitais