Article

Čanso (Chance) pasakojimas

Pakeisti kalbą

Ši svetainė turi ribotą funkcionalumą su javascript išjungtas. Prašome įsitikinkite, kad jūsų naršyklėje įjungtas JavaScript.

Article Paskelbta 2011-07-18 Paskutinį kartą keista 2023-03-21

Photo: © Mark Craemer

Topics: Biologinė įvairovė. Ekosistemos

Bisė – didžiausia kasykla šioje vietovėje. Ji įrengta tankaus miško gilumoje, maždaug 90 kilometrų nuo apgyvendintų vietovių, 100 metrų po žeme. Kasykla dažnai tėra tik žemėje išrausta skylė. Į vieną kasyklą, kur darbo sąlygos – pasibaisėtinos, susigrūda daugybė vyrų ir berniukų.

„Aš Čansas, man 16 metų. Trejus metus dirbau Bisė kasykloje. Sužinojau, kad netoli mano namų įrengta kasykla. Norėjau užsidirbti, kad galėčiau pasistatyti savo namą. Nusileisti į kasyklą ir grįžti atgal trukdavo taip ilgai, kad kartais neišlipdavau į viršų visą savaitę. Kiekvieną mėnesį čia žūva žmonės, užgriuvus vienam iš iškastų urvų“.

Chance, 16

Prieš penkerius metus šioje vietoje vešėjo džiunglės, o šiandien čia dirba 20 tūkst. žmonių, kurie kasa ir nešioja mineralus. Jie atvyksta iš toli tikėdamiesi užsidirbti. Tačiau ginkluotos grupuotės renka tokius didelius neoficialius mokesčius, kad daugelis žmonių nebeįstengia iš čia išvykti. Rytų Konge veikia šimtai tokių kasyklų. Skaičiuojama, kad vien tik Bisė kasykloje per metus iškasama mineralų už 70 milijonų JAV dolerių.

Iškasti mineralai siunčiami į Ndjingalos, Osakario ir Mubio miestus. Nešėjai per dvi dienas turi nueiti 90 kilometrų, kiekvienas nešdamas 50 kg sveriantį krovinį. Kasdien iš miškų iškeliauja 600 nešėjų, visi kartu jie neša 30 tonų mineralų.

Bisė iškastą kasiteritą perka su eksportuotojais ir tarptautiniais prekybininkais ryšius užmezgę tarpininkai. Šie atviroje rinkoje rūdą parduoda lydykloms. Lydyklose alavas išvalomas ir parduodamas arba tiesiogiai lydmetalio gamintojams, arba tarptautinėse metalo biržose. Galiausiai alavo lydmetalis parduodamas elektroninių schemų gamintojams.

„Pirmą kartą nusileidęs žemyn negalėjau ilgai ten išbūti. Nebuvau pratęs prie karščio, tad apačioje ištvėriau vos dvi valandas. Daug kartų teko leistis žemyn, sunkiai dirbti, o tada vėl kilti į paviršių. Kasykloje buvo pragariškai karšta, ir neištvėriau. Pabėgau iš Bisė kasyklos, kai kilo žudynės. Neįgyvendinau savo svajonės, todėl grįžau namo baigti mokyklos.“

Pasaulio gamtos fondas (angl. The World Wide Fund For Nature – WWF) Kongo Demokratinę Respubliką (DKR) vadina vienu iš svarbiausių biologinės įvairovės centrų pasaulyje. WWF teigia, kad didžiausias iššūkis – apsaugoti Kongo miškus, gyvūnijos rūšis ir anglį, susikaupusią pelkėtuose miškuose, kartu pagerinti Kongo žmonių gyvenimo sąlygas.

Tai pasaulinis iššūkis. Jungtinės Tautos 2005 m. pranešime dėl Tūkstantmečio vystymosi tikslų teigia, kad „nepaisant globalizacijos teikiamos įvairios naudos, beveik pusė iš 2,8 milijardo pasaulio darbininkų vis dar pragyvena iš mažiau nei 2 JAV dolerių per dieną. Daugiau nei 500 milijonų darbuotojų pragyvena iš pusės šios sumos.“ Toliau teigiama, kad siekiant „sumažinti skurdą reikia sukurti daugiau darbo vietų ir užtikrinti našesnį darbą.“

Šiame „Signalų“ skyriuje pateiktas tekstas iš dalies paremtas režisieriaus Franko Piaseckio Polseno (Frank Piasecki Poulsen) dokumentiniu filmu „Kraujas mobiliajame telefone“ („Blood in the Mobile“). Kongo fotografijų autoriaus teisės priklauso Markui Krameriui (Mark Craemer).