Šiukšlės jūrose

2007 m. į šiaurės Prancūzijos pakrantę buvo išmesta kiek neįprasta nukentėjusių grupė. Tai buvo guminės antys, kurios atliko epinę 15 metų trukmės kelionę, prasidėjusią 1992 m. sausį, kai iš Honkongo išplaukęs laivas per audrą prarado dalį krovinio. Viename iš konteinerių, nuplautų už borto, buvo 28 800 žaislų, kurių dalis po keleto metų atsidūrė Australijoje bei JAV rytinėje pakrantėje. Kita krovinio dalis kirto Beringo sąsiaurį, Arkties vandenyną, atplaukė prie Grenlandijos, Jungtinės Karalystės ir Naujosios Škotijos.

Niekada nesibaigianti plastmasės kelionė

Guminės antys – ne vienintelis žmogaus veiklos kūrinys, dreifuojantis mūsų jūromis. Jūrą teršiančios šiukšlės, kurias sudaro pagamintos arba apdirbtos kietos medžiagos (pvz., plastmasė, stiklas, metalas arba medis), vienu arba kitu būdu patenka į jūros aplinką.

Kasmet į jūras ir vandenynus patenka maždaug 10 milijonų tonų šiukšlių. Plastmasės, daugiausia plastmasinės pakuotės, pvz., buteliai nuo gėrimų arba vienkartiniai įpakavimo maišeliai, yra svarbiausios atliekos, aptinkamos jūrinėje aplinkoje. Sąrašą galima tęsti: apgadinti žvejybiniai tinklai, virvės, higieniniai paketai, tamponai, vatos pagaliukai, prezervatyvai, cigarečių nuorūkos, vienkartiniai žiebtuvėliai ir t. t.

Masinė plastmasių gamyba prasidėjo 6-ajame praeito amžiaus dešimtmetyje ir eksponentiškai didėjo nuo 1,5 mln. tonų per metus iki dabartinio lygio – 280 mln. tonų per metus. Maždaug trečdalį dabartinės produkcijos sudaro vienkartinės pakuotės, išmetamos maždaug per metus.

Skirtingai nuo natūralių medžiagų, plastmasė niekada „nepradingsta" gamtoje ir kaupiasi aplinkoje, ypač vandenynuose. Saulės šviesa, sūrus vanduo ir bangos susmulkina plastmasę į dar smulkesnius gabaliukus. Reikia maždaug 500 metų, kad vienkartiniai vystyklai ar plastmasinis butelis būtų suskaidytas į mikroskopinius gabaliukus. Tačiau skilimo produktas yra ne tik mikroplastikas. Kai kuriuose vartojamuose gaminiuose, pvz., dantų pastoje, kosmetikoje arba asmens higienai skirtuose gaminiuose, jau yra mikroplastikų.

Veikiant vandenynų srovėms, vėjui ir Žemės sukimuisi šiukšlės kaupiasi (kai kurios iš jų yra vos kelių mikronų (viena milijoninė metro dalis) dydžio), ir susidaro didžiulės dėmės, vadinamos šiukšlių sūkuriu. Priklausomai nuo dalelių dydžio, sūkuriai gali būti permatomi – taip vadinama „plastiko sriuba". Šie sūkuriai yra skysti, kinta jų matmenys ir forma. Didžiausias ištirtas šiukšlių sūkurys yra Šiaurinėje Ramiojo vandenyno dalyje. Manoma, kad jame yra 3,5 mln. tonų šiukšlių ir jis užima maždaug du kartus JAV viršijantį plotą. Yra dar penki didžiausi sūkuriai vandenynuose, kuriuose taip pat kaupiasi šiukšlės (taip pat ir Atlanto vandenyne).

Kai kurie šiukšlių gabalai išplaunami į krantą ir susimaišo su smėliu net atokiausiose pasaulio vietose. Kai kurios šiukšlės tampa maisto grandinės dalimi.

Iš kur jūrose atsiranda šiukšlės

Kai kuriais vertinimais apie 80 % šiukšlių sunešama į jūras iš žemyninės dalies. Ne visos šiukšlės atsiranda dėl žmonių veiklos, vykdomos pakrančių zonose. Net ir išmetus šiukšles žemėje, upės, potvyniai ir vėjas suneša šiukšles į jūrą. Žvejyba, laivyba, atviroje jūroje esantys įrenginiai, pvz., naftos gavybos platformos arba kanalizacija – tai šiukšlių jūroje šaltiniai.

Tarp regionų yra kai kurių skirtumų, iš kur atsiranda jūrą teršiančios šiukšlės. Viduržemio, Baltijos ir Juodojoje jūroje šiukšlės daugiausia susidaro dėl žemyninėje dalyje vykdomos veiklos; tuo tarpu Šiaurės jūroje šiukšlių atsiradimą daugiausia sąlygoja jūrose vykdoma veikla.

Daugiau plastmasės negu planktono

Sunku įvertinti visą jūrose plaukiojančių šiukšlių poveikio mastą. Jūrą teršiančios šiukšlės neigiamą poveikį daro dviem būdais: nurijus ir įsipainiojus.

Tyrimai, kuriuos 2004 m. atliko „Algalita", nepriklausomas jūrų tyrimų institutas Kalifornijoje, rodo, kad jūros vandens pavyzdžiuose plastmasės yra šešis kartus daugiau nei planktono.

Dėl šiukšlių dydžio ir išplitimo jūriniai gyvūnai ir paukščiai per klaidą šiukšles laiko maistu. Pranešama, kad daugiau nei 40 % egzistuojančių rūšių banginių, delfinų ir jūros kiaulių, visų rūšių jūriniai vėžliai ir maždaug 36 % jūrinių paukščių rūšių yra prariję jūrą teršiančių šiukšlių. Nuryja ne vienas ar du individai. Kalbama apie žuvų būrius bei jūrinių paukščių pulkus. Pavyzdžiui, daugiau nei 90 % nugaišusių ir Šiaurės jūros pakrantėse išmestų šiaurinių fulmarų skrandžiuose rasta plastmasės.

Kai skrandis užpildomas nevirškinamu plastiku, paukščiai badauja iki pat savo mirties. Plastmasėje esantys chemikalai gali būti ir nuodingi, ir priklausomai nuo dozės gali alinti gyvūno organizmą arba sukelti mirtį.

Didesni plastmasės gabalai taip pat kelia grėsmę gyvybei jūroje. Daug rūšių, įskaitant ruonius, delfinus ir jūrinius vėžlius, įsipainioja į plastmasines atliekas, žvejybinius tinklus ir lynus, pamestus jūroje. Dauguma įsipainiojusių gyvūnų neišgyvena, nes negali pasiekti vandens paviršiaus, kad galėtų įkvėpti, negali pabėgti nuo plėšrūnų arba patys išsimaitinti.

Ledkalnio viršūnė

Jūras teršiančios šiukšlės yra pasaulinė problema, tačiau patikimus duomenis sunku surinkti. Srovės ir vėjas nešioja matomas šiukšles aplink, ir jas galima suskaičiuoti kelis kartus. Be to, manoma, kad tik nedidelė jūras teršiančių šiukšlių dalis plūduriuoja arba išplaunama į krantą. Pagal Jungtinių tautų aplinkos programą (UNEP), tik 15 % šiukšlių gabaliukų jūrose plaukioja vandens paviršiuje, kiti 15 % yra po vandeniu, ir 70 % nusėda ant dugno.

„Nematoma" šiukšlių dalis toliau daro poveikį jūrinės aplinkos gerovei. Manoma, kad yra pamesta 640 000 tonų žvejybos įrankių (palikta arba išmesta). Šie „tinklai vaiduokliai" ir toliau metų metais ir dešimtmečiais gaudo žuvis bei kitus jūrinius gyvūnus.

Be to, kai kurių rūšių plastmases praryjančios žuvys nuolat patenka ant mūsų stalo. Vartodami plastiku ir naftos cheminiais dariniais paveiktus jūrinius produktus žmonės rizikuoja savo sveikata. Poveikis žmonių sveikatai nėra visiškai išaiškintas.

Labiausiai veikiamos pakrančių bendruomenės

Daugiau nei 40 % ES gyventojų gyvena pakrančių regionuose. Be išlaidų aplinkosaugai, jūrą teršiančios šiukšlės lemia socialines ekonomines išlaidas, kurias daugiausia patiria pakrančių bendruomenės. Švari pakrantė būtina paplūdimiams ir su jais susijusiam turizmui. Atlanto pakrantėse 100 m pakrantės ruože randama vidutiniškai 712 vienetų šiukšlių. Jei nesiimama jokių priemonių, jūrinės šiukšlės kaupiasi paplūdimiuose. Siekdami padidinti maudyklų patrauklumą turistams, daugelis bendruomenių ir verslininkų turi išvalyti paplūdimius iki vasaros sezono pradžios.

Nėra išsamių duomenų apie bendruomenių išlaidas, susijusias su jūrą teršiančiomis šiukšlėmis. Taip pat sunku įvertinti vietos ekonomikos nuostolius, kai potencialūs lankytojai pasirenka kitas vietas. Tačiau yra pavyzdžių apie konkrečias išlaidas valymui, išreikštas pinigine išraiška. Jungtinėje Karalystėje savivaldybės išleidžia maždaug 18 milijonų eurų per metus paplūdimių valymui.

Paplūdimių valymo metu galima surinkti didžiausias šiukšles ir pagerinti vietos estetinį vaizdą; o kaip yra su mažomis šiukšlėmis? Pagal Tarptautinės aplinkos organizacijos vietos valdžios institucijos (KIMO, tarptautinė organizacija, suburianti vietos valdžios institucijas jūrų taršos problemoms spręsti) duomenis, maždaug 10 % (pagal svorį) pakrantėje randamų medžiagų sudaryta iš plastmasių. Kadangi šiukšlės yra mažos, dažnai jų neįmanoma atskirti nuo smėlio.

Jūrą teršiančių šiukšlių problemos sprendimas: pradėti nuo prevencijos

Nors jūrą teršiančios šiukšlės yra tik vienas iš veiksnių, darančių įtaką jūros aplinkos gerovei, jos kelia vis didesnį susirūpinimą. Plastmasių kaupimasis gamtoje ir jų atliekų ilgaamžiškumas dar labiau sunkina problemą. Jūrą teršiančios šiukšlės yra tarpvalstybinė problema; kai jos patenka į jūrą, jos netenka savininko. Todėl jas sunku tvarkyti, ir šios problemos sprendimas labai priklauso nuo regioninio ir tarptautinio bendradarbiavimo.

Kai kurie ES teisės aktai tiesiogiai skirti jūros problemoms. Pavyzdžiui, ES 2008 m. priimta Jūrų strategijos pagrindų direktyva įvardija jūras teršiančias šiukšles kaip problemą, kurią būtina spręsti norint pasiekti gerą visų jūrų vandenų būklę iki 2020 m. Atsižvelgiant į šias ES direktyvas ir į pasaulio įsipareigojimą, išreikštą „Rio+20" JT Darnaus vystymosi konferencijoje 2012 m., ES 7-ojoje Aplinkosaugos veiksmų programoje (2014–2020 m.) numatyta apibrėžti pradinę padėtį ir nustatyti mažinimo tikslus.

Panašiai kaip ir visų atliekų tvarkymo atveju, kovojant su jūrą teršiančiomis šiukšlėmis pradinis taškas yra prevencija. Kaip galime išvengti šiukšlių? Ar mums reikia plastinių maišelių, kaskart einant į parduotuvę? Ar įmanoma, kad gaminiuose arba gamybos procesuose nebūtų arba nesusidarytų mikroplastikų? Iš tiesų, tai įmanoma.

(c) Ani Becheva / EEA Waste•smART

Veiksmai prasideda žemėje

Kitas žingsnis – imtis veiksmų žemėje dar prieš šiukšlėms pasiekiant jūras. Siekiant šio tikslo, ES politika ir teisės aktai nukreipti gerinti atliekų tvarkymą, mažinti įpakavimo atliekų kiekį ir didinti perdirbimo apimtis (pirmiausiai plastikų), gerinti vandens atliekų apdorojimą ir bendrai tvariau naudoti išteklius. Taip pat parengtos direktyvos, padėsiančios pažaboti taršą iš laivų ir uostų. Atliekų prevencijos ir mažinimo politikos įgyvendinimo gerinimas potencialiai gali užtikrinti milžinišką naudą.

O kaip dėl šiukšlių, kurios jau daro poveikį mūsų jūroms ir vandenynams? Šiukšlės jūrose kaupėsi metais. Kai kurios šiukšlės nuskendo ir pasiekė dugną, o kitos juda vandenyno srovėmis. Beveik neįmanoma įsivaizduoti, kaip visa tai galima išvalyti.

Keletas „šiukšlių žvejybos" iniciatyvų jau veikia, kai laivai renka jūrą teršiančias šiukšles, panašiai kaip komunalinės atliekos renkamos žemyne. Tačiau tokiu būdu neįmanoma surinkti šiukšlių, kurių matmenys mažesni už tam tikrą ribą. Ir mikroplastikų problema lieka neišspręsta. Be to, esant tokiam problemos mastui ir vandenynų dydžiui, tokiomis iniciatyvomis neįmanoma pasiekti realaus pagerėjimo.

Tą patį galima pasakyti ir apie valymo iniciatyvas paplūdimiuose ir pakrantėse. Nepaisant to, šios iniciatyvos yra geras būdas atkreipti dėmesį į problemą ir įtraukti gyventojus į kovą su jūrą teršiančiomis šiukšlėmis. Galiausiai tai gali būti tik skaitlingumo klausimas. Nors prie šios akcijos prisijungiančių savanorių skaičius didėja, prevencija vis tik yra naudingesnė.

„Marine LitterWatch"

EAA sukūrė sistemą „Marine LitterWatch" (jūras teršiančių šiukšlių stebėjimas), turinčią taikomąją programą, leidžiančią stebėti jūras teršiančias šiukšles Europos paplūdimiuose. Nemokamai platinama taikomoji programa leidžia paplūdimių tvarkytojams rinkti duomenis taip, kad pagerėtų mūsų supratimas apie jūras teršiančias šiukšles. Ji taip pat leidžia suinteresuotoms šalims surasti valymo iniciatyvas arba sukurti savo bendruomenę.