Ekonomikos pagrindai ir aplinka

Žodis „ekonomika" kilęs iš senovės graikų kalbos žodžio „oikonomia", kuris reiškia namų ūkio tvarkymą. Su tuo susijusi veikla siekia dar senesnius laikus. Senovės bendruomenes sudarė daugiausia šeimų ūkiai, dirbantys kartu, kad užtikrintų grupės išlikimą ir pagrindinių poreikių tenkinimą. Skirtingi bendruomenės nariai buvo atsakingi už įvairias veiklas: aprūpinimą maistu, pastogės radimą arba statybą ir pan.

Kadangi mūsų bendruomenės ir esamos technologijos tapo išmanesnės, nariai pradėjo specializuotis tenkinti įvairius bendruomenės poreikius. Specializacija atnešė didėjančias prekių mainų ir paslaugų apimtis tiek pačios bendruomenės viduje, tiek ir su kitomis bendruomenėmis.

Rinkos kainos

Bendros valiutos naudojimas palengvino prekybą. Ar valiutos vaidmenį atliktų karoliai, sidabro monetos ar euras, „pinigai" atspindi numanomą susitarimą, kad bet kuris turintis pinigų gali juos iškeisti į prekes ir paslaugas. Faktinė kaina – kiek bendros valiutos vienetų reikia iškeisti į gaminį – taip pat yra susitarimas tarp pirkėjo ir pardavėjo.

Yra įvairių modelių, kurie paaiškina, kaip rinkos nustato pirkimo ir (arba) pardavimo kainą. Viena iš pagrindinių prielaidų yra ta, kad pirkėjas arba vartotojas gaminiui priskiria tam tikrą vertę ir pasirengęs už jį sumokėti. Daugumai gaminių kuo didesnė kaina, tuo mažiau vartotojų pasirengę pirkti.

Kita prielaida yra ta, kad tiekėjas negamins produkto, jei jo negalima parduoti aukštesne kaina nei išlaidos produkto vieneto gamybai, t. y. aukštesne kaina už savikainą. Realiame pasaulyje norėdami pašalinti konkurentus iš rinkos arba sumažinti per didelį atsargų kiekį tiekėjai gali parduoti savo gaminius mažesnėmis už savikainą kainomis. Praktikoje tai vadinama „dempingu".

Raktinis žodis yra „kaina". Kaip galime apskaičiuoti kainą? Ar į prekių ir paslaugų kainas įtraukiama gamtinių išteklių naudojimo kaina, t. y. kalbant technine kalba – „gamtinis kapitalas", arba produkto gamybos arba vartojimo metu susidarančios taršos kaina?

Trumpas atsakymas yra „ne". Bet kokios kainos rinkoje neatspindi tikros gaminio kainos, t. y. neapima ir gamybos išlaidų, ir žalos aplinkai kainos (taip pat sveikatos apsaugos išlaidų, susijusių su aplinkos alinimu). Dabartinė ekonominė sistema kūrėsi tūkstantmečius ir vadovaujasi tuo, kad gamta mums viską duoda nemokamai. Daugeliu atvejų kaina, kurią mokame už medžiagas (naftą, geležies rūdą, medieną ir t. t.), padengia gavybos, transportavimo ir verslo išlaidas. Tai pagrindinė silpnoji šiuolaikinės ekonominės sistemos vieta, ir ją nelengva ištaisyti dėl dviejų pagrindinių priežasčių.

Kainos įvertinimo sunkumai

Pirma, labai sunku įvertinti visą paslaugų ir naudos sąmatą už gamtos teikiamus išteklius arba už visą žalą, kurią ji patiria dėl mūsų veiklos. Gali labai skirtis, kiek atskiri individai arba bendruomenės pasirengusios mokėti už švarų orą. Gyventojams, kuriuos veikia itin didelė kietųjų dalelių tarša, tai gali būti neįkainojama; o kiti, kurie švariu oru mėgaujasi kasdien, to gali net ir nepastebėti.

Aplinkosaugos ekonomistai vysto apskaitos koncepcijas siekdami išmatuoti iš aplinkos gaunamos naudos „kainą", o taip pat mūsų veiklos daromą žalą aplinkai.

Dalis aplinkos apskaitos darbų koncentruojama į žalos kainą, kad paslaugų kainą būtų galima apskaičiuoti pinigine išraiška. Pavyzdžiui, oro kokybės atveju įskaičiuojamos išlaidos gydymui, mirtis, sutrumpėjusi gyvenimo trukmė, prarastas darbingumas ir kt., kurių priežastis yra bloga oro kokybė. Panašiai kiek vertas gyvenimas ramioje zonoje? Būsto kainų skirtumus panašaus tipo namams, bet esantiems skirtingose vietose, galima naudoti tylios aplinkos rinkos kainai įvertinti.

Tačiau visi šie apskaičiavimai lieka sąlyginiai. Ne visada aišku, kiek prasta oro kokybė daro įtaką specifiniams kvėpavimo sutrikimams ar triukšmas mažina namų kainas.

Kai kurių išteklių atveju aplinkos apskaitoje taip pat įvertinama, kokiu mastu šie ištekliai prieinami konkrečioje vietoje, pvz., gėlas vanduo upės baseine. Pridedami nusėdimo greičiai, upių srovės, paviršiniai ir gruntiniai vandenys ir pan.

(c) Gülcin Karadeniz

Mokestis už aplinkosaugos paslaugas

Antra, net jeigu ir sutartumėme dėl aiškios etiketėje nurodytos kainos, kurioje atsispindi ši „papildoma kaina", greitai galime susidurti su rimtomis socialinėmis pasekmėmis. 2008 m. maisto kainos išaugo drastiškai, kai pagrindinių maisto produktų kainos per šešis mėnesius padidėjo dvigubai. Nors kiekvienas susidūrė su šiuo reiškiniu, tačiau skurdžiausi sluoksniai patyrė didžiausią poveikį. Greitas sistemos perėjimas nuo nemokamų gamtinių išteklių į jų visišką apmokėjimą socialiniu požiūriu taptų prieštaringas.

Tačiau jau dabar į kai kurių produktų ir paslaugų, už kurias mokame, kainas įeina tam tikras aplinkos mokestis. Mokesčiai ir subsidijos yra pagrindinės vyriausybių priemonės rinkos kainoms „reguliuoti". Aplinkos mokesčiai papildomai padidina produkto pardavimo kainas. Šia priemone galima riboti tam tikrų netvarių gaminių vartojimą. Pavyzdžiui, kai kuriuose Europos miestuose taikomi grūsties mokesčiai leidžia miesto centre važiuoti tik tiems nuosavų automobilių savininkams, kurie sumoka šį papildomą mokestį.

Panašiai, subsidijomis galima sumažinti pirkimo kainas ir taip skatinti vartotojus pasirinkti ekologiškesnius gaminius. Šias priemones galima naudoti sprendžiant socialinio teisingumo problemas teikiant pagalbą socialiai remtinoms arba pažeidžiamoms grupėms.

Aplinkos ekonomistai taip pat plėtoja „aplinkos fiskalinės reformos" koncepciją siekdami ištirti, kaip mokesčius perkelti aplinkai draugiškų alternatyvų naudai ir kaip reformuoti aplinkai žalingas subsidijas.

Kai kuriais atvejais rinkos žaidėjai (tiekėjai arba pardavėjai) gali būti pakankamai galingi ir daryti įtaką rinkai. Valdžios institucijų sprendimai pereiti prie kai kurių ekologiškų technologijų ir gaminių leido jiems patekti į rinką ir konkuruoti su jau įsitvirtinusiais rinkos dalyviais.

Nors ekonomika padeda mums suprasti vartojimo ir gamybos būdus sąlygojančias koncepcijas, kainas ir stimulus, mūsų globaliame pasaulyje gali pasireikšti dar daug technologinių ir politinių veiksnių.