Europos oro kokybę reglamentuojantys teisės aktai

Nuo aštuntojo dešimtmečio, kai ES pradėjo vykdyti oro kokybės politiką ir taikyti atitinkamas priemones, į orą, kuriuo kvėpuojame, išmetamų teršalų kiekis gerokai sumažėjo. Daugelio pagrindinių šaltinių, įskaitant transportą, pramonę ir energetikos sektorių, į orą išmetami teršalai reglamentuojami, todėl jų kiekis mažėja, nors ne visuomet tiek, kiek numatyta.

Teršalus reglamentuojantys teisės aktai

Viena iš priemonių, kurią taikant ES pavyko pagerinti padėtį, yra privalomos ir rekomenduojamos tam tikrų oro teršalų išmetimo ribos, taikomos visoje Europos Sąjungoje. ES nustatė tam tikro dydžio kietųjų dalelių (KD), ozono, sieros dioksido, azoto oksidų, švino ir kitų teršalų, galinčių turėti žalingos įtakos žmonių sveikatai ir ekosistemoms, koncentracijos normas. Teršalų apribojimus visos Europos mastu nustatantys pagrindiniai teisės aktai yra 2008 m. Direktyva dėl aplinkos oro kokybės ir švaresnio oro Europoje (2008/50/EB) ir 1996 m. Pagrindų direktyva dėl aplinkos oro kokybės vertinimo ir valdymo (96/62/EB).

Kitas įstatyminis būdas oro kokybei gerinti yra nacionalinių metinių konkrečių išmetamų teršalų ribų nustatymas. Šiuo atveju už priemonių, reikalingų garantuoti, kad išmetamas teršalų kiekis būtų mažesnis už nustatytas ribas, įdiegimą atsakingos šalys.

Jungtinių Tautų Ekonomikos komisijos Tolimų tarpvalstybinių oro teršalų pernašų konvencijos (LRTAP) Geteborgo protokolas ir ES Direktyva dėl tam tikrų atmosferos teršalų išmetimo nacionalinių ribų (2001/81/EB) Europos šalims nustato metines oro teršalų, įskaitant rūgštėjimą ir eutrofikaciją skatinančius teršalus ir pažemio ozoną, išmetimo ribas. 2012 m. Geteborgo protokolas buvo peržiūrėtas. 2013 m. ruošiamasi peržiūrėti ir pataisyti Nacionalinių emisijų limitų.

Sektorius reglamentuojantys teisės aktai

Be konkretiems teršalams taikomų oro kokybės standartų ir nacionalinių metinių teršalų išmetimo ribų, taip pat rengiami Europos teisės aktai, skirti orą teršiantiems sektoriams.

Pramonės sektoriaus išmetamų oro teršalų kiekį, be kitų teisės aktų, reglamentuoja Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2010/75/ES dėl pramoninių išmetamųjų teršalų ir 2001 m. Direktyva 2001/80/EB dėl tam tikrų teršalų, išmetamų į orą iš didelių kurą deginančių įrenginių, kiekio apribojimo.

Transporto priemonių išmetami teršalai reguliuojami įvairiomis priemonėmis ir kuro standartais, taip pat 1998 m. Direktyva dėl benzino ir dyzelinių degalų (dyzelino) kokybės (98/70/EB) ir transporto priemonių emisijos standartais, vadinamaisiais Euro standartais.

Lengvųjų automobilių, įskaitant keleivinius automobilius, mažuosius krovininius automobilius ir komercinės paskirties transporto priemones, teršalų išmetimui taikomi Euro 5 ir 6 standartai. 2011 m. sausio 1 d. įsigaliojęs Euro 5 standartas reikalauja, kad visų įstatymais reglamentuojamų naujų automobilių išmetamas dalelių ir azoto oksidų kiekis neviršytų nustatytos ribos. 2015 m. įsigaliosiantis Euro 6 standartas nustatys griežtesnes dyzelinių variklių išmetamų azoto oksidų ribas.

Taip pat sudaryta nemažai tarptautinių susitarimų dėl kitose transporto srityse išmetamų oro teršalų, pavyzdžiui, 1973 m. Tarptautinės jūrų organizacijos Tarptautinė konvencija dėl teršimo iš laivų prevencijos (MARPOL) ir jos papildomi protokolai, reglamentuojantys sieros dioksido išmetimą iš laivų.

(c) Javier Arcenillas, ImaginAIR/EEA

"Nors Rumunijoje, laimei, dar yra beveik laukinių įspūdingų vietų, kuriose gamtos nepalietė žmogaus ranka, tačiau labiau apgyvendintose vietovėse aiškiai matomos ekologinės problemos".
Javier Arcenillas, Ispanija

Teisės aktų apibendrinimas

Paprastai teršalus reglamentuoja daugiau kaip vienas teisės aktas. Pavyzdžiui, kietąsias daleles tiesiogiai reglamentuoja trys Europos teisinės priemonės (Direktyvos dėl aplinkos oro kokybės ir švaresnio oro Europoje ir kelių transporto emisijai taikomi Euro apribojimai) ir dvi tarptautinės konvencijos (LRTAP ir MARPOL). Kai kuriuos kietųjų dalelių pirmtakus reglamentuoja kitos teisinės priemonės.

Šie teisės aktai įgyvendinami per numatytą laikotarpį, tikslų siekiant etapais. Oro kokybės direktyvoje smulkiosioms dalelėms nustatyta 25 μg/m3 tikslinė vertė, kurią reikėjo pasiekti iki 2010 m. sausio 1 d. Ši vertė iki 2015 m. turi tapti ribine verte, o tai reiškia, kad teks prisiimti papildomų įsipareigojimų.

Iš pradžių kai kurių sektorių oro kokybės gerinimo politikos priemonės tam tikriems teršalams gali būti taikomos tik kai kuriose Europos dalyse. 2012 m. rugsėjo mėnesį Europos Parlamentas priėmė pakeitimus, suderinusius ES laivų išmetamo sieros dioksido standartus su Tarptautinės jūrų organizacijos 2008 m. parengtais standartais. Iki 2020 m. visose ES jūrose išmetamo sieros dioksido ribinė vertė bus 0,5 proc.

Baltijos jūroje, Šiaurės jūroje ir Lamanšo sąsiauryje, vadinamuosiuose sieros išmetimo kontrolės rajonuose, Europos Parlamentas nustatė dar griežtesnę 0,1 proc. sieros išmetimo ribą, kuri turi būti pasiekta iki 2015 m. Atsižvelgiant į tai, kad standartiniai laivų degalai turi 2 700 kartų daugiau sieros nei įprastiniai dyzeliniai automobiliams skirti degalai, tampa aišku, kad šie teisės aktai yra stiprus akstinas laivininkystės sektoriui vystytis ir naudoti švaresnius degalus.

Teisės aktų įgyvendinimas

Dabartiniuose Europos oro kokybę reglamentuojančiuose teisės aktuose ES valstybių narių teritorijos padalintos į atskiras administracines zonas, kuriose šalys, pasitelkdamos matavimo ar modeliavimo metodus, turi vertinti oro kokybę. Tokiomis zonomis laikomi dauguma didmiesčių. Jei zonoje viršijami oro kokybės standartai, valstybė narė apie tai turi pranešti Europos Komisijai ir paaiškinti priežastis.

Tuomet šalis turi parengti vietinius ir regioninius oro kokybės gerinimo planus. Ji, pavyzdžiui, gali apibrėžti vadinamąsias mažos taršos zonas, kuriose ribojamas labiausiai teršiančių transporto priemonių eismas. Miestai taip pat gali skatinti rinktis ekologiškesnius keliavimo būdus, kaip antai vaikščiojimą, važiavimą dviračiu ar visuomeniniu transportu. Jie taip pat gali pasirūpinti, kad pramoninio ir komercinio deginimo įrenginiuose būtų sumontuoti išmetamų teršalų kiekį kontroliuojantys prietaisai, sukurti pagal naujausią ir efektyviausią technologiją.

Tyrimai taip pat turi lemiamą reikšmę: jie padeda ne tik sukurti naujas technologijas, bet ir gilinti mūsų žinias apie oro teršalus ir neigiamus jų padarinius mūsų sveikatai ir ekosistemoms. Įtraukdami naujausias žinias į savo įstatymus ir veiksmus, gerinsime Europos oro kokybę ateityje.

(c) Gülçin Karadeniz

Daugiau informacijos

• Europos Komisija – oro kokybę reglamentuojančių teisės aktų apžvalga
• 2013 m. ES oro kokybės politikos apžvalga
• JT EEK informacija apie oro taršą