All official European Union website addresses are in the europa.eu domain.
See all EU institutions and bodiesAr kažką už mūsų planetos, tik esant būtinybei atsispausdinti šį puslapį. Net nedidelis veiksmas gali padaryti didžiulį skirtumą, kai milijonai žmonių tai padaryti!
Article
Visų rūšių atliekos dabar juda. Vis didesni atliekų kiekiai, ypač popieriaus, plastiko ir metalo atliekos, siunčiami iš išsivysčiusių šalių į šalis, kuriose aplinkosaugos standartai ne tokie griežti. Didžiuliai laivai kasdien plaukia neutraliaisiais vandenimis, gabendami prekes iš besivystančių Azijos rinkų į vakarus. Užuot plaukę tuščiomis (juolab, kad laivui reikalingas balastas) laivų savininkai tik džiaugiasi galėdami paimti iš Europos atliekas į Aziją perdirbti.
Tai nereiškia, kad atliekų gabenimas yra nereglamentuojamas. Ir JT, ir ES yra nustačiusios griežtas taisykles, ką ir kur galima gabenti. Tarptautinę prekybą pavojingomis atliekomis (t. y. atliekomis, galinčiomis kelti pavojų žmonėms ar aplinkai) pasauliniu lygmeniu reguliuoja JT Bazelio konvencija.
Šia konvencija nustatytą draudimą ratifikavo nepakankamai šalių, tam kad jis įsigaliotų visame pasaulyje. Tačiau ES taiko apribojimus ir pavojingas atliekas leidžia eksportuoti tik į išsivysčiusias šalis, turinčias reikiamas technologijas ir saugą bei aplinką reguliuojančius įstatymus. Išsivysčiusia šalimi šiame kontekste laikoma šalis – Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) narė.
Ilgalaikis ES tikslas – pasiekti, kad kiekviena valstybė narė šalintų savo atliekas šalies viduje (pagal „artimumo principą”). Tačiau šis tikslas dar nėra pasiektas – pavojingų ir problemiškų atliekų gabenimo iš valstybių narių apimtys 1997–2005 m. išaugo beveik keturis kartus.
Atliekų eksportą ir importą skatina įvairūs veiksniai: specialios perdirbimo technologijos, medžiagų stoka, skirtingos šalinimo ar panaudojimo kainos.
Atliekų perdirbimo tikslus nustatanti ES politika skatina atliekų gabenimą iš valstybių narių, negalinčių įvykdyti šių tikslų savo teritorijoje. Rinkoje esančių atliekų apimtys palaiko žemą sąnaudų lygį tokioms šalims kaip Kinija, kuriai reikalingos pigios žaliavos. Jei tik atliekos neskirtos šalinti paskirties vietoje ir jei jose nėra pavojingų medžiagų, jos laikomos tinkamos prekybai.
Europoje pavojingų ir problemiškų atliekų gabenimą reguliuoja turimi teisės aktai. Tačiau reikalingi išsamesni duomenys apie šių teisės aktų efektyvumą mažinant apkrovą aplinkai.
Reikšmingas pavyzdys – elektronikos atliekos, kurios laikomos pavojingomis. Afrikoje ir Azijoje jos dažnai ardomos nenaudojant asmens apsaugos priemonių ar netaikant taršos kontrolės, arba naudojant nepakankamai priemonių bei kontrolės. Siekiant išgauti metalus, komponentai dažnai deginami atvirame ore, todėl išsiskiria pelenų dalelės, kuriose yra sunkiųjų metalų bei kitų nuodingų medžiagų. Dėl to didėja pavojus žmonių sveikatai bei maisto, dirvos ir paviršinių vandenų užterštumo rizika.
Neturime aiškaus vaizdo, kaip elektros ir elektroninės įrangos atliekos keliauja Europoje ir už jos ribų, iš dalies todėl, kad gabenant tokias atliekas naudojami dviprasmiški kodai. Sunku pasakyti, ar televizorius eksportuojamas kaip naudotas prietaisas, kas yra priimtina, ar kaip šalinti skirta atlieka, kas nėra priimtina. Apskritai, draudžiama išvežti minėtas atliekas iš ES į šalis, kurios nėra EBPO narės. Tačiau tebeveikiančio televizoriaus eksportas yra visiškai priimtinas.
Yra užregistruota atvejų, kai šio draudimo nebuvo laikomasi. Iš tiesų, atrodo, kad didelė dalis naudotų televizorių, kompiuterių, monitorių ir telefonų aparatų, eksportuojamų į EBPO nepriklausančias šalis, yra atliekos, nupirktos tam, kad iš jų būtų galima išimti minėtus komponentus ir elementus.
Jei ES negali reikiamai užtikrinti, kad būtų laikomasi draudimo eksportuoti elektros ir elektroninės įrangos atliekas į EBPO nepriklausančias šalis, tai gali labai pakenkti Bazelio konvencija nustatyto draudimo ratifikavimui pasauliniu mastu.
Nepaisant sunkumų, su kuriais susiduriama randant, tikrinant ir analizuojant atliekų duomenis, EAA drauge su Europos medžiagų ir atliekų srautų valdymo teminiu centru atliko atliekų gabenimo iš ES į kitus regionus analizę.
Naudojantis Europos prekybos statistiniais duomenimis galima nustatyti naudotų elektros ir elektronikos prietaisų eksporto iš ES į kitus regionus kiekius, dydį ir vertę ( 1 pav.).
2005 m. iš ES į Afrikos šalis buvo išvežta per 15 000 tonų spalvotų televizorių. Vien į Nigeriją, Ganą ir Egiptą kasdien būdavo atgabenama po tūkstantį televizorių. Vidutinė į Afriką eksportuotų spalvotų televizorių vertė labai maža: visos Afrikos mastu vidutinė vieneto kaina buvo 64 eurai, o minėtoms trims šalims – vidutiniškai 28 eurai. Palyginimui galima pasakyti, kad vidutinė Europoje parduodamo televizoriaus kaina yra 350 eurų.
Maža į Afriką siunčiamų televizorių kaina leidžia manyti, kad didžiąją šių eksportuojamų prekių dalį sudaro naudoti prietaisai ir tikėtina, kad dauguma yra atliekos.
Kadangi tai yra vien televizorių duomenys, tikėtina, kad bendra naudotų kompiuterių, mobiliojo ryšio telefonų, kompaktinių diskų grotuvų ir kt. prietaisų eksporto į šiuos regionus apimtis yra žymiai didesnė. Tai leidžia manyti, kad ES draudimo prekiauti pavojingomis atliekomis su šalimis, nesančiomis EBPO narėmis, nesilaikoma.
1995–2007 m. nepavojingų atliekų (popieriaus, plastiko ir metalų) išvežimo iš ES, daugiausia į Aziją, ypač Kiniją, apimtys labai išaugo ( 2 pav.).
Į Aziją eksportuojamų popieriaus atliekų kiekis padidėjo dešimt kartų. Atliekų gabenimas ES viduje irgi išaugo, bet žymai mažiau.
2007 m. į Aziją išvežta tiek pat popieriaus atliekų, kiek iš vienos ES valstybės narės į kitą. ES viduje gabenamų metalų kiekiai viršijo į Aziją išvežamus kiekius.
Jau daugiau nei dešimtmetį žaliavų kainos yra labai pakilusios ir tai, savo ruožtu, padidino antrinių žaliavų, gaunamų perdirbant atliekas, kainą.
Metalų, popieriaus, plastiko ir kitos atliekos iš Europos maitina kylančią Azijos ekonomiką, kuriai nepakanka pirminių žaliavų.
ES teisės aktai (pvz., Pakuočių direktyva), reikalaujantys, kad valstybės narės užtikrintų tam tikrą perdirbimo lygį, taip pat netiesiogiai skatina perdirbamų medžiagų siuntimą.
ES nustatytos konkrečios perdirbimo normos atvedė prie tinkamų perdirbti atliekų kiekių didėjimo rinkoje. Pavyzdžiui, perdirbamų popieriaus ir kartono pakuočių atliekų kiekis 1997–2005 m. išaugo nuo 24 iki 30 mln. tonų. Tuo pačiu laikotarpiu perdirbamų plastiko pakuočių kiekis padidėjo nuo 10 iki 14 mln. tonų. Ar tai naudinga aplinkai?
Apskritai antrinių žaliavų naudojimas vietoj pirminių žaliavų naudingas aplinkai. Pavyzdžiui, kilogramui popieriaus pagaminti iš antrinių žaliavų reikia perpus mažiau energijos nei gaminant iš pirminių medžiagų. Gaminant aliuminį iš perdirbto aliuminio, sunaudojama tik 5 proc. energijos, kurios prireiktų naudojant pirmines žaliavas.
Todėl perdirbimas reikšmingai prisideda prie CO2 išmetimų, susijusių su energetika, ir kitų aplinkosaugos problemų mažinimo.
Tačiau mes dažnai nežinome, kas nutinka su atliekomis po to, kai jos išplukdomos iš Europos uosto, todėl negalime pasakyti, ar tam tikra siunta ir atliekų gabenimas apskritai kenkia aplinkai, ar ne.
ES teritorijoje apie atliekų gabenimą į kitą valstybę narę šalinti ir apie pavojingų bei problemiškų atliekų gabenimą naudoti kitoje valstybėje būtina pranešti tos valstybės nacionalinėms institucijoms. Ši nacionalinio notifikavimo procedūra labai detalizuota. Tačiau Europos Komisijai pateikiami tik apibendrinti gabenimo duomenys, todėl nėra aiškaus vaizdo ES lygmeniu.
Jei būtų pranešama išsamesnė informacija, ypač apie gabenamų atliekų rūšis, būtų galima geriau įvertinti šio gabenimo aplinkosaugines ir ekonomines pasekmes. Tai padėtų nustatyti, kas skatina atliekų pervežimą – geresnės galimybės perdirbti, didesni pajėgumai ar efektyvesnė kainodara. Mes geriau suprastume, koks žemesnių standartų, trūkstamų teisės aktų ir prastesnės vykdymo priežiūros, kaip veiksnių, skatinančių gabenimą į mažiaus išsivysčiusius regionus, vaidmuo. Be to, aiškesnis teisėtų pervežimų ES teritorijoje vaizdas leistų geriau suvokti neteisėto gabenimo mastą.
Kadangi tokie ataskaitų teikimo reikalavimai jau galioja nacionaliniu lygmeniu – daugelis šalių jau rengia išsamesnius statistinius duomenis apie atliekų importą ir eksportą – reikalavimas teikti daugiau duomenų reikšmingai nepadidintų valstybėms narėms tenkančios naštos.
Literatūra
Basel Action Network 2002: Exporting Harm.
The high-tech trashing of Asia, February 2002.
EEA, 2007. Europe's environment — The fourth assessment, 2007.
EEA, 2008. Better management of municipal waste will reduce greenhouse gas emissions. EEA Briefing No 1/2008.
EEA, 2009. Environmental impacts from import and export of waste (in preparation).
ETC/RWM, 2008. Transboundary shipments of waste in the EU.
European Commission, 2007. The EU Member States reporting according to Commission Decision 99/412/EEC of 3 June 1999 concerning a questionnaire for the reporting obligation of Member States pursuant to Article 41(2) of Council Regulation No 259/93.
IMPEL (The European Union Network for the Implementation and Enforcement of Environmental Law), 2005. Threat Assessment Project, the illegal shipments of waste among IMPEL Member States, May 2005.
Greenpeace 2008:
Chemical Contamination at E-waste recycling and disposal sites in Acra
and Korforidua, Ghana — Greenpeace Research Laboratories, Technical
Note 10/2008, August 2008.
Secretariat of the Basel Convention, 2007.
The Sun Newspaper, 5 August 2008.
For references, please go to https://www.eea.europa.eu/lt/articles/kur-tik-norit-2013-tik-ne-mano-teritorijoje-2014-tarptautinis-atlieku-gabenimas-ir-aplinka or scan the QR code.
PDF generated on 2024-10-14 20:03
Engineered by: EAA interneto svetainės komanda
Software updated on 26 September 2023 08:13 from version 23.8.18
Software version: EEA Plone KGS 23.9.14
Dokumento veiksmai
Dalintis su kitais