kitas
ankstesnis
punktai

Article

Kalbant apie Europos žemės ūkį, ką daryti, kad maistas būtų įperkamas, sveikas ir ekologiškas?

Pakeisti kalbą
Article Paskelbta 2014-01-08 Paskutinį kartą keista 2021-05-11
Photo: © G. Karadeniz / EEA
Kad pagamintų pakankamą maisto kiekį, Europa kliaujasi intensyviąja žemdirbyste, kuri turi poveikio aplinkai ir mūsų sveikatai. Ar Europa gali rasti ekologiškesnių maisto gamybos būdų? Šį klausimą uždavėme Ybelei Hoogeveen, kuri vadovauja Europos aplinkos agentūros (EEA) grupei, tiriančiai gamtos išteklių naudojimo poveikį aplinkai ir žmonių gerovei.

Neseniai EAA paskelbtoje rodiklių ataskaitoje maistas įvardijamas kaip viena iš pagrindinių sistemų, turinčių poveikio aplinkai. Kas yra ta maisto sistema? Kaip ji mus veikia?

Terminu „maisto sistema“ nusakomi visi procesai ir infrastruktūra, sukurta maistui gaminti ir vartoti. Ji apima žemės ūkį, prekybą, mažmeninę prekybą, transportą ir vartojimą. Maistas yra bazinis žmogaus poreikis. Maisto ne tik turi būti – jis taip pat turi atitikti aukštos kokybės  reikalavimus  ir būti lengvai prieinamas, kitaip tariant, neužterštas ir įperkamas.

Mūsų sveikata, gerovė ir maistas glaudžiai susiję. Nevisavertė mityba ir nutukimas – tai sveikatos problemos, tiesiogiai susijusios su maistu. Be to, žemdirbystė prisideda prie klimato kaitos, oro ir vandens taršos – visa tai gali netiesiogiai turėti įtakos žmonių sveikatai ir gerovei.

Atidžiau pažvelgę pamatysime, kad žemdirbystei tenka labai svarbus socioekonominis vaidmuo. Daugelyje kaimo bendruomenių ji sudaro vietos ekonomikos pagrindą, yra gyvenimo ir sąveikos su gamta būdas, laiduojantis turiningą kultūrinį gyvenimą ir laisvalaikį. Tai, kaip pasigaminame maisto, turi įtakos kraštovaizdžio, kuriame gyvename, patrauklumui.

Kaip galėtume apibūdinti Europoje stebimas maisto gamybos ir vartojimo tendencijas?

Kalbant apibendrintai, Europa naudoja šiuolaikiškas žemės ūkio gamybos sistemas ir turi žemdirbystei tinkamos  žemės. Derlingumas iš hektaro ženkliai išaugo, ypač antrojoje XX a. pusėje. Turint omenyje žemės ūkio naudmenų ir klimato įvairovę, Europoje gaminamas platus produktų asortimentas. Tačiau nemažai ką tenka importuoti, daugiausia pašarus, šviežius vaisius ir daržoves, o eksportuojami daugiausia perdirbti maisto produktai.

Žvelgiant iš vartojimo pusės, pastaraisiais metais pasikeitė žmonių valgymo įpročiai. Pavyzdžiui, per paskutinius penkis dešimtmečius ženkliai augo raudonos mėsos suvartojimas. Tačiau palyginti su 1995 m. lygiu, stebime 10 proc. sumažėjusį jautienos vartojimą, skaičiuojant vienam gyventojui. Kita vertus, europiečiai valgo daugiau paukštienos, žuvies ir jūrų gėrybių, vaisių ir daržovių.

Kokie iššūkiai laukia Europos maisto sistemos per kelis artimiausius dešimtmečius?

Europoje kyla dvi pagrindinės problemos. Pirmoji problema yra socioekonominio pobūdžio. Urbanizacija ir susiję gyvenimo būdo pokyčiai rodo, kad žemdirbystė kaip ūkinė veikla tampa vis mažiau patraukli. Ūkininkų skaičius Europoje mažėja, jų amžiaus vidurkis didėja. Verstis žemdirbyste, ypač nederlinguose kraštuose, darosi sunku. Dalis žemės ūkio naudmenų apleidžiama, o tai, be poveikio vietos ūkiui, gali turėti padarinių ir tiems kraštams, kuriuose ūkininkavimas iš tiesų padeda išsaugoti gamtą.

Antroji problema – produkcijos  intensyvinimas. Mes kalbame apie didesnį derlių iš hektaro, gaunamą stambinant ūkius, naudojant mechanizaciją, drenažą, drėkinimą, trąšas ir pesticidus. Šios priemonės didina pelningumą, o tai reiškia, kad ūkininkavimui reikia mažiau žemės. Iš kitos pusės, tokia praktika skurdina ūkio dirbamosios žemės biologinę įvairovę ir didina grunto, upių ir ežerų taršą.

Žemės ūkio našumui visoje Europoje turės įtakos ir klimato kaita. Daugeliui regionų gali tekti prisitaikyti prie pasikeitusių vegetacijos laikotarpių ir liūčių.

Ar Europa gali pereiti nuo intensyviosios prie ekstensyviosios žemdirbystės?

Perėjimas prie mažo našumo sistemų būtų nerealistiškas ir netikslingas. Mes negalime sau leisti ekonominiu ir aplinkos požiūriu neefektyvaus ūkininkavimo. Tuo pat metu mums reikia mažinti žemės ūkio sukeliamą taršą. Dėl to kyla dilema. Ekologinis ūkininkavimas (be pesticidų ir trąšų) gali būti toks pat intensyvus, tačiau, kaip rodo skaičiavimai, duoda apie 20 proc. mažiau derliaus negu intensyvusis žemės ūkis. Norint ir toliau pagaminti tokį pat kiekį maisto, mums reikėtų žemdirbystei užleisti daugiau žemės.

Toks perėjimas turėtų ir pasaulinių padarinių. Kadangi ES yra viena iš didžiausių maisto gamintojų ir eksportuotojų, bet koks žymesnis jos gaminamos produkcijos sumažėjimas paveiktų pasaulinę gamybą, o galop – ir maisto kainas. Išaugusios maisto kainos paliečia visas visuomenės grupes, ypač mažas pajamas gaunančias šeimas. Tai prieštarautų tikslui siekti, kad maistas būtų visiems prieinamas ir įperkamas.

Koks būtų idealus scenarijus?

Žemės ūkis visada liks viena pagrindinių žmogaus veiklų, veikiančių aplinką. Tačiau jos poveikį galima sumažinti keliais būdais. Panašu, kad perėjimas prie inovatyvių mažų sąnaudų sistemų (pavyzdžiui, ekologiškų ir tiksliųjų ūkininkavimo metodų naudojimo) būtų pati geriausia išeitis.

Atsižvelgiant į pasaulyje augantį maisto, pluoštinės žaliavos ir energijos poreikį, tobulinti vien gamybos sritį veikiausiai nepakaks. Mums reikia papildomai efektyvinti kitas maisto sistemos dalis, pavyzdžiui, transportą, mažmeninę prekybą ir vartojimą.

Dideli žemės plotai naudojami pašarams auginti ir mėsiniams galvijams šerti. Mitybos įpročių permainos, kai nuo mažiau mėsos pereinama prie daugiau daržovių, pasaulyje gali išties palengvinti įtampą dėl žemės naudojimo. Arba kaip pavyzdį paimkime maisto atliekas. Europoje išmetama 30–40 proc. pagaminto maisto. Maisto atliekų susidaro jau lauke , toliau jų randasi pervežant, mažmeninėje prekyboje ir galiausiai – mūsų namuose. Kiekviename šių žingsnių mes švaistome žemę, vandenį ir energiją, naudojamą pagaminti maistui, kurio net nesuvartojame.

Čia svarbus vaidmuo tenka ES bendrajai žemės ūkio politikai. Pastarojo meto reformos didele dalimi atsiejo išmokas ūkininkams nuo jų gamybos apimčių. Dabar norint gauti finansinę paramą, būtina atitikti aplinkos teisės aktų keliamus reikalavimus, o kai kurios ekologinės priemonės yra privalomos. Nors tai padėjo išvengti produkcijos pertekliaus ir gali palengvinti aplinkai tenkantį spaudimą, galima nuveikti dar daugiau, pavyzdžiui, sumažinti priklausomybę nuo mineralinių trąšų ir pesticidų.

Ūkininkavimas dėl žemės varžosi ir su energetika (biodegalais), gyvenamosiomis bei miesto zonomis. Geresnis erdvių planavimas —kur galima intensyvi žemdirbystė, kur palaikyti ekstensyvią, mažų sąnaudų žemdirbystę — taip pat padėtų efektyviau naudoti žemę ir leistų sumažinti dėl žmogaus poveikio aplinkai tenkantį krūvį.

Taigi, pagal idealų scenarijų mūsų jau turimi ištekliai, ypač žemė ir vanduo, turėtų būti efektyviau naudojami. Neseniai mūsų paskelbtoje Rodiklių ataskaitoje išsamiau apžvelgiamas išteklių naudojimas, o maisto sistema susiejama su kitomis pagrindinėmis sistemomis: energetika, namų ūkiais ir medžiagomis.

Ybele Hoogeveen

Interviu publikuotas 2013 m. gruodžio mėn. EEA informaciniame biuletenyje Nr.2013/2.

Permalinks

Geographic coverage

Dokumento veiksmai