Efektyvus išteklių naudojimas ir atliekos

Pakeisti kalbą
Puslapis Paskutinį kartą keista 2017-03-10
Visuotines aplinkosaugos problemas, su kuriomis susiduriame šiandien, daugiausia lemia tai, kad žmonės pereikvoja gamtos išteklius, tarp jų – (iškastinį) kurą, mineralus, vandenį, žemę ir biologinę įvairovę. Tampa vis aiškiau, kad Europoje vyraujantis ekonominės plėtros modelis, pagrįstas aktyviu išteklių naudojimu, atliekų susidarymu ir tarša, negali būti taikomas ilgą laiką. Šiandien Europos Sąjunga ypač priklausoma nuo importo. Kad patenkintume išteklių paklausą, mums reikėtų dvigubai didesnio nei ES žemės ploto. Dauguma išteklių naudojami tik trumpą laiką arba prarandami – patenka į sąvartynus arba netenka pirminės vertės (išteklių atkūrimo procesų metu suprastėja jų kokybė). Tai paveikia ne tik aplinką, bet ir mūsų ekonomikos konkurencingumą. Sprendimas akivaizdus, bet ne paprastas – ekonomikos augimo siekti naudojant mažiau gamtos išteklių, kitaip sakant, nuveikti daugiau naudojant mažiau. Todėl išteklių naudojimo efektyvumo gerinimas yra pagrindinis ilgalaikės aplinkosaugos politikos aspektas, išdėstytas strateginiuose dokumentuose, tokiuose kaip 7-oji aplinkosaugos veiksmų programa (7-oji AVP), ES efektyvaus išteklių naudojimo Europos planas ir ES žiedinės ekonomikos veiksmų planas.

Įvadas

Europos ekonomika priklauso nuo nepertraukiamo gamtos išteklių ir medžiagų, įskaitant vandenį, pasėlius, medieną, metalus, mineralus ir energijos nešiklius, srauto. Daug šių medžiagų yra importuojamos. Augant pasaulinei konkurencijai dėl gamtos išteklių, ši priklausomybė gali lemti pažeidžiamumą.

Dauguma gamtos išteklių pasauliniu mastu pasiskirstę netolygiai, todėl prieiga ir kainos smarkiau kinta ir didina konfliktų grėsmę. Neužtikrintos ir nestabilios kainos taip pat gali sutrikdyti nuo šių išteklių priklausomus sektorius, priversti įmones atleisti darbuotojus, atidėti investicijas ar nustoti tiekti prekes bei teikti paslaugas.

Be to, spartus gamtos išteklių gavybos ir naudojimo augimas įvairiais aspektais neigiamai paveikia aplinką Europoje ir už jos ribų. Oro, vandens ir dirvos tarša, ekosistemų rūgštinimas, biologinės įvairovės nykimas, klimato kaita ir atliekų susidarymas kelia pavojų artimiausio, vidutinio ir ilgojo laikotarpio ekonominei ir socialinei gerovei.

Pasaulyje, kur ištekliai ir ekosistemos pajėgumai yra riboti, siekiant socialinės ir ekonominės pažangos būtina gerinti išteklių naudojimo efektyvumą. Tačiau to nepakanka. Galiausiai gerėjantis efektyvumas tik rodo, kad produkcija auga labiau nei išteklių naudojimas ir teršalų kiekis. Tai neužtikrina, kad poveikis aplinkai Europoje ir pasaulyje ilguoju laikotarpiu bus visiškai sumažintas iki tvaraus lygio.

Todėl vertinant Europos gamybos ir vartojimo sistemų tvarumą nepakanka nustatyti, ar gamyba auga greičiau nei išteklių naudojimas ir su juo susiję pavojai („santykinė atsaja“). Užuot tai darius, reikia įvertinti, ar esama „visiškos atsajos“ įrodymų – ar gamyba auga, o išteklių naudojimas mažėja.

Svarbu ne tik įvertinti išteklių naudojimo santykį su ekonominiu našumu, bet ir patikrinti, ar visuomenės išteklių naudojimo poveikis aplinkai mažėja („poveikio atsaja“).


Šios srities ES politika

7-ojoje AVP išteklių naudojimo efektyvumas laikomas vienu iš trijų pagrindinių tikslų, padėsiančių pasiekti 2050 m. viziją – „gyventi gerai pagal mūsų planetos išgales“:

  • saugoti, tausoti ir puoselėti Sąjungos gamtinį kapitalą;
  • pasiekti, kad Sąjungos ekonomika taptų konkurencinga ir efektyvaus išteklių naudojimo, žaliąja ir mažo anglies dioksido kiekio technologijų ekonomika;
  • apsaugoti Sąjungos piliečius nuo neigiamo su aplinka susijusio poveikio ir rizikos sveikatai bei gerovei.

Šie tikslai išties glaudžiai susiję su skirtingomis, tačiau artimomis politikos struktūromis, tokiomis kaip efektyvaus išteklių naudojimo Europos planas ir mažo anglies dioksido kiekio technologijų ekonomikos planas.

Kita politikų grupė skirta nuo linijinio augimo modelio („imti, gaminti, vartoti ir išmesti“) pereiti prie žiedinės ekonomikos modelio, kurio pagrindas – produktų, komponentų ir medžiagų naudojimas išlaikant jų ekonominę vertę. Kaip pažymėta ES žiedinės ekonomikos veiksmų plane, tam prireiks įgyvendinti permainas tiekimo grandinėse, įskaitant gaminių projektavimą, verslo modelius, vartojimo pasirinkimus bei atliekų prevenciją ir valdymą. ES atliekų teisės aktai – vienas pagrindinių politikos variklių.

 

Europos aplinkos agentūros (EAA) veikla

EAA analizuoja medžiagų srautus ir atliekų statistiką bei rengia susijusius rodiklius ir įvertinimus. Politikos pažanga analizuojama trijose lygiagrečiai teikiamose atliekų valdymo, atliekų prevencijos ir išteklių naudojimo efektyvumo ataskaitose. Visa apimanti perspektyva išdėstyta metinėse žiedinės ekonomikos ataskaitose ir integruotuose įvertinimuose, tokiuose kaip EEA ataskaita „Europos aplinka: Būklė ir raidos perspektyvos 2020 m.“ (SOER2020).

Reguliariai teikiamos užsakomosios tam tikrų išteklių naudojimo efektyvumo politikos aspektų (tokių kaip stebėsenos koncepcijos, aplinkosaugos tikslai, rinkos priemonės ir kitos intervencijos strategijos) analizės.

Suinteresuotųjų subjektų sąveika ir su įvertinimais susijęs pajėgumų stiprinimas – svarbi darbo dalis, todėl atliekų, išteklių naudojimo efektyvumo ir aplinkosaugos klausimais reguliariai rengiami EIONET susitikimai bei seminarai su nacionaliniais centrais.

 

Perspektyvos

Pagrindinė darbo kryptis šiuo metu yra tobulinti įrodymų apie išteklių naudojimo efektyvumą, žiedinę ekonomiką ir atliekas bazę. Numatyta papildyti SOER2020, ypatingą dėmesį skiriant teminei informacijai (apie atliekas ir išteklių naudojimą) bei perėjimo prie žiedinės ekonomikos sisteminei analizei.  

Geographic coverage

Europos aplinkos agentūra (EEA)
Kongens Nytorv 6
1050 Copenhagen K
Danija
Telefonas: +45 3336 7100