Atliekos: problema ar ištekliai?

Pakeisti kalbą
Article Paskelbta 2014-09-30 Paskutinį kartą keista 2016-08-31 14:59
Atliekos yra ne tik aplinkos problema, bet ir ekonominiai nuostoliai. Europiečiai vidutiniškai išmeta 481 kg komunalinių atliekų per metus. Vis didesnė jų dalis perdirbama arba kompostuojama, o mažesnė – patenka į sąvartynus. Kaip galime pakeisti gamybos ir vartojimo būdus, kad susidarytų vis mažiau ir mažiau atliekų, o visas atliekas paversti ištekliais?

 Image © Andrzej Bochenski / EEA

Europoje susidaro dideli kiekiai atliekų: maisto ir sodų atliekos, statybos ir griovimo atliekos, kasybos atliekos, pramoninės atliekos, sanitarinės atliekos, dumblas, taip pat į atliekas patenka seni televizoriai, seni automobiliai, akumuliatoriai, plastikiniai maišeliai, popierius, seni drabužiai ir baldai ir t. t. – sąrašą galima tęsti toliau.

Susidarančių atliekų kiekis glaudžiai susijęs su mūsų vartojimo ir gamybos būdais. Įvežamų į rinką produktų gausa taip pat kelia dar vieną iššūkį. Demografiniai pokyčiai, pavyzdžiui, vieno asmens namų ūkių skaičiaus augimas, irgi turi įtakos susidarančių atliekų kiekiui (pvz., prekės pakuojamos mažesniais kiekiais).

Dėl didelės atliekų rūšių įvairovės ir sudėtingų atliekų apdorojimo būdų (taip pat ir neteisėtų) sunku susidaryti išsamų vaizdą apie susidarančias atliekas ir jų buvimo vietas. Yra duomenų, nors ir skirtingo patikimumo, apie visas atliekų rūšis.

Kiek atliekų mes generuojame?

ES duomenų apie atliekas centras kaupia duomenis apie atliekas Europos lygiu. Pagal turimus duomenis 2010 m. 29 Europos valstybėse (t. y. ES 28 ir Norvegijoje) apie 60 % atliekų sudarė mineralinės atliekos ir gruntas, daugiausia dėl statybos ir griovimo darbų bei gavybos. Metalas, popierius bei kartonas, mediena, cheminės ir medicininės atliekos, gyvulinės ir augalinės atliekos – kiekviena atliekų rūšis sudarė nuo 2 % iki 4 % nuo viso atliekų kiekio.

Apie 10 % Europoje susidarančių atliekų, vadinamųjų „komunalinių atliekų", daugiausia generuoja namų ūkiai, mažesniu mastu – smulkusis verslas bei visuomeniniai pastatai, pvz., mokyklos ir ligoninės.

Europos aplinkos agentūros (EAA) 33 valstybėse narėse 2012 m. susidarė 481 kg komunalinių kietų atliekų vienam gyventojui. Stebimas nedidelis mažėjimas nuo 2007 m., kurį iš dalies galima paaiškinti ekonomine krize, Europoje prasidėjusia 2008 m.

Teisingas sprendimas: daugiau perdirbti, mažiau į sąvartynus

Stebimas nedidelis ES susidarančių komunalinių atliekų kiekio mažėjimas galbūt tam tikri mastu padėjo sumažinti atliekų daromą poveikį aplinkai. Tačiau nors atliekų kiekiai yra svarbūs, atliekų tvarkymas taip pat vaidina svarbų vaidmenį.

Visoje ES vis daugiau atliekų perdirbama ir vis mažiau išvežama į sąvartynus. Perdirbamų arba kompostuojamų komunalinių atliekų dalis ES 27 valstybėse padidėjo nuo 31 % 2004 metais iki 41 % 2012 metais.

Nežiūrint tokių pasiekimų, tarp valstybių vis dar yra didelių skirtumų. Pavyzdžiui, Vokietijoje, Švedijoje ir Šveicarijoje į sąvartynus patenka mažiau nei 2 % komunalinių atliekų, tuo tarpu Kroatijoje, Latvijoje ir Maltoje – daugiau nei 90 %. Daugelyje valstybių, kuriose patenkančių į sąvartynus atliekų dalis maža, daug atliekų perdirbama arba sudeginama – abiem atvejais virš 30 % visų komunalinių atliekų.

ES teisės aktais nustatomi ambicingi tikslai

Atliekų tvarkymo pokyčiai glaudžiai susiję su ES atliekų tvarkymą reglamentuojančiais teisės aktais. Pagrindinis šios srities teisės aktas yra Pagrindų direktyva dėl atliekų (PDA). Joje nusakoma atliekų tvarkymo hierarchija: pradedant prevencija, po to parengimas pakartotiniam naudojimui, antriniam perdirbimui, utilizavimui bei baigiant šalinimu. Taip siekiama kuo mažiau generuoti atliekų, o susidariusias atliekas naudoti kaip išteklius ir kuo labiau sumažinti vežamų į sąvartynus atliekų kiekį.

PDA kartu su kitomis ES direktyvomis dėl atliekų (dėl atliekų sąvartynų, dėl eksploatuoti netinkamų transporto priemonių, elektronikos atliekų, baterijų, pakuočių atliekų ir kt.) apima konkrečius tikslus. Pavyzdžiui, iki 2020 m. kiekvienoje ES valstybėje turi būti perdirbama pusė komunalinių atliekų; iki 2016 m. turi būti surenkama 45 % baterijų, iki 2020 m. turi būti perdirbama arba susigrąžinama 70 % nepavojingų statybos arba griovimo atliekų.

ES valstybės gali taikyti skirtingus metodus, kad pasiektų atliekų tvarkymo tikslus. Kai kurie metodai gali būti veiksmingesni nei kiti. Pavyzdžiui, jei sistema tinkamai sukurta, sąvartynų mokesčiai gali tapti veiksminga priemone, mažinančia į sąvartynus patenkančių atliekų kiekį. Taip pat atrodo, kad būtų veiksminga išplėsti gamintojo atsakomybę, ir jis priimtų atgal jau nebenaudojamus savo gaminius.

Oro tarša, klimato kaita, žemės ir vandens užterštumas...

Prastas atliekų tvarkymas prisideda prie klimato kaitos bei oro taršos ir tiesiogiai paveikia daugelį ekosistemų ir rūšių.

Sąvartynuose, laikomuose paskutine vieta atliekų hierarchijoje, išsiskiria metanas – labai galingos šiltnamio efektą sukeliančios dujos, susijusios su klimato kaita. Metaną sintetina sąvartyne esantys mikroorganizmai iš bioskalių atliekų, pvz., maisto, popieriaus ir sodo atliekų. Priklausomai nuo sąvartynų įrengimo būdo, jie gali teršti žemę ir vandenį.

Kai atliekos surenkamos, jos transportuojamos ir apdorojamos. Transportavimo metu į atmosferą išsiskiria anglies dioksidas – vyraujančios šiltnamio efektą sukeliančios dujos – ir oro teršalai, įskaitant kietąsias daleles.

Dalį atliekų galima sudeginti arba perdirbti. Iš atliekų gaunamą energiją galima panaudoti šilumai arba elektrai gaminti, kuri gali pakeisti energiją, gaunamą naudojant anglį arba kitas kuro rūšis. Dėl energijos, gaunamos iš atliekų, galima sumažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisiją.

Perdirbimas gali dar labiau sumažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų ir kitokią emisiją. Kai antrinės medžiagos pakeičia naujas, pirmiausia reikia mažiau išgauti arba pagaminti naujų medžiagų.

Atliekos daro poveikį ekosistemoms ir mūsų sveikatai

Kai kurias ekosistemos, pavyzdžiui, jūros ar pakrančių, gali stipriai nukentėti dėl prasto atliekų tvarkymo arba šiukšlinimo. Šiukšlės jūroje tampa vis didėjančia problema ir ne tik estetiniu aspektu: įsipainiojus arba nurijus atliekų kyla didelė grėsmė daugeliui jūroje gyvenančių rūšių.

Atliekos daro ir netiesioginį poveikį aplinkai. Kas yra neperdirbama arba neutilizuojama, sudaro žaliavų bei kitų medžiagų nuostolius grandinėje, t. y. produkto gamybos, transportavimo ir ir vartojimo etapuose. Poveikis gyvavimo ciklo grandinėje yra pastebimai stipresnis nei vien tik atliekų tvarkymo etapais.

Tiesiogiai ar netiesiogiai atliekos daro poveikį mūsų sveikatai ir gerovei daugeliu būdų: metano dujos prisideda prie klimato kaitos, oro teršalai patenka į atmosferą, užteršiami gėlo vandens šaltiniai, javai auga užterštose dirvose, o žuvys praryja nuodingų chemikalų, ir galiausiai visa tai patenka ant mūsų pietų stalo...

Neteisėtos veiklos, pavyzdžiui, neteisėtas atliekų išpylimas, deginimas arba eksportas, taip pat vaidina vaidmenį, tačiau visą tokios veiklos mastą arba jos poveikį sunku įvertinti.

Ekonominiai nuostoliai ir valdymo išlaidos

Atliekos taip pat yra ekonominiai nuostoliai ir našta mūsų visuomenei. Išmetant atliekas, darbas bei kitos sąnaudos (žemė, energija ir kt.), naudojamos išgavimo, gamybos, paskirstymo ir vartojimo etapuose, taip pat prarandamos.

Be to, atliekų tvarkymas kainuoja pinigus. Brangiai kainuoja surinkimo, rūšiavimo ir perdirbimo infrastruktūros kūrimas, tačiau jau sukūrus, perdirbimas gali būti pelningas ir sukurti darbo vietų.

Egzistuoja ir visuotinis atliekų aspektas, susijęs su mūsų eksportu ir importu. Dėl to, ką mes vartojame ir gaminame Europoje, kitose šalyse gali susidaryti atliekų. Ir kai kuriais atvejais jos tampa sienas kertančia preke, tiek legalia, tiek ir nelegalia.

Atliekos kaip ištekliai

O jeigu mes sugebėsime panaudoti atliekas kaip išteklius ir taip sumažinsime poreikį naujiems ištekliams išgauti? Išgaudami mažiau medžiagų ir naudodami jau esančius išteklius galėtumėme išvengti kai kurių grandinės etapų sukeliamo poveikio. Šiame kontekste nepanaudotos atliekos taip pat yra potencialūs nuostoliai.

Atliekų pavertimas ištekliais iki 2020 m. yra vienas iš ES Efektyvaus išteklių naudojimo Europoje plano tikslų. Plane taip pat pažymimas poreikis užtikrinti aukštos kokybės perdirbimą, atsisakyti sąvartynų, apriboti energijos gavimą iš neatsinaujinančių šaltinių bei sustabdyti nelegalų atliekų vežimą.

Šiuos tikslus įmanoma pasiekti. Daugelyje valstybių virtuvės ir sodo atliekos sudaro didžiausią kietųjų buitinių atliekų dalį. Jei šias atliekas surinktume rūšiuodami, jas galėtume paversti energijos šaltiniu arba trąšomis. Anaerobinis atliekų skaidymas – tai atliekų apdirbimo būdas, kuris apima bioatliekų perdirbimą biologinio skaidymo procesuose, panašiuose į vykstančius sąvartynuose, bet kontroliuojamomis sąlygomis. Anaerobinio skaidymo metu susidaro biodujos bei liekanos, kurias galima paversti trąšomis, panašiomis į kompostą.

2011 m. EAA atliko tyrimus apie potencialią naudą, kurią gali duoti geresnis komunalinių atliekų tvarkymas. Tyrimo išvados yra aiškios. 1995–2008 m. pagerėjęs komunalinių atliekų tvarkymas gerokai sumažino šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisiją iš sąvartynų, daugiausia dėl sumažėjusio išskiriamo metano kiekio bei emisijos, kurios pavyko išvengti perdirbant. Jei iki 2020 m. visos valstybės visiškai įgyvendins direktyvos dėl sąvartynų tikslus, skaičiuojant CO2 ekvivalentu per visą gyvavimo ciklą šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisiją jos gali papildomai sumažinti 62 milijonais tonų, ir tai būtų reikšmingos ES pastangos švelninant klimato kaitą.

Atliekų problemos sprendimas prasideda nuo prevencijos

Potenciali nauda yra didžiulė, ir tai palengvina ES judėjimą link uždaro ciklo ekonomikos, kurioje nėra atliekų. Judėjimas aukštyn atliekų hierarchijos laipteliais duos didelę naudą aplinkai net ir valstybėse, kuriose didelė dalis atliekų perdirbama ir utilizuojama.

Deja, dabartinėse gamybos ir vartojimo sistemose nėra daug paskatų atliekų prevencijai ir jų kiekio mažinimui. Reikia pertvarkyti visą vertės kūrimo grandinę – nuo gaminio dizaino ir įpakavimo medžiagų pasirinkimo, pirmiausia atsižvelgiant į atliekų prevenciją, ir tada vieno proceso pabaigoje susidarę „likučiai" taps žaliava kituose procesuose.

Kad vyktų judėjimas aukštyn atliekų hierarchijos laipteliais, reikia bendrų visų suinteresuotų pusių pastangų: vartotojų, gamintojų, politikų, vietos valdžios, atliekų perdirbimo įmonių ir t. t. Vartotojai, kurie pageidauja rūšiuoti namų ūkių atliekas, galėtų tik tada atiduoti jas perdirbti, jeigu būtų sukurta atliekų rūšiavimo infrastruktūra. Priešingas dalykas irgi teisingas: savivaldybės galėtų perdirbti vis didesnę dalį atliekų, jeigu namų ūkiai rūšiuotų savo atliekas.

Galiausiai, ar atliekos taps problema ar ištekliais, priklauso nuo to, kaip jos bus tvarkomos.

Geographic coverage

Europe
Europos aplinkos agentūra (EEA)
Kongens Nytorv 6
1050 Copenhagen K
Danija
Telefonas: +45 3336 7100