Scenarijai ir perspektyviniai tyrimai – politikos kontekstas

Pasaulinis lygis

Aplinkosaugos valdymui praverčia tankus tarptautinių susitarimų ir institucijų tinklas. Ryškiausios ilgalaikės aplinkosaugos politikos struktūros yra Jungtinių Tautų bendroji klimato kaitos konvencija (UNFCCC), Biologinės įvairovės konvencija ir Tūkstantmečio plėtros tikslai. Nuo vidutinės iki ilgalaikės perspektyvos politikos tikslais grindžiamos įvairios tarptautinės aplinkosaugos konvencijos, pvz., Vienos konvencija dėl ozono sluoksnio apsaugos ir jos Monrealio protokolas dėl ozono sluoksnį ardančių medžiagų ir Stokholmo konvencija dėl patvarių organinių teršalų (POP).

Europos lygis

Europos Sąjungos tvaraus vystymosi strategijoje (SDS) pateikia planą, kaip nuosekliai susidoroti su septyniais pagrindiniais vidutinės ir ilgalaikės perspektyvos darnaus vystymosi iššūkiais, pvz., klimato kaitos, švarios energetikos ir tausojančio transporto bei vartojimo ir gamybos. Keletas Europos direktyvų tiesiogiai skirtos ilgalaikiams tikslams, ypač klimato kaitos ir energetikos politikos srityje. Panašūs poslinkiai stebimi ir ES valstybėse narėse – keletas jų savo nacionalinėse administracijose parengė toliaregiškas institucines programas.

Ilgalaikis planavimas mažiau pažengęs Pietryčių Europoje ir Rytų Europos šalyse, Kaukaze ir Vidurinėje Azijoje, kur dėmesys labiau sutelktas į aplinkosaugos politikos, teisės aktų ir taisyklių reformavimą bei jų laikymosi užtikrinimą. Tačiau esama iniciatyvų, padedančių vengti konfliktų dėl menkų gamtinių išteklių ir skatinančių tausoti ir saugoti gamtinius išteklius (žr. pavyzdžius, pateiktus prognozių tyrimų apžvalgoje).